Silikoninių galvų beprotybė

Jau sunku kuo nors nustebinti tautiečius. Regis, viskas girdėta, matyta, patirta ar net išbandyta ir Lietuvoje, mažoje, gražiai apdainuotoje šalelėje, kur kiekvienas krūmas apraudotas. Pas mus net per šventes priimta liūdėti ir galvoti apie tai, kad kaimynas, matyt, nedorėlis, nes netikėtai prasigyveno, krimstis, kad pats esi nuodėmėje pradėtas, graudentis, kad nepakako pinigų už šildymą sumokėti, piktintis. Taip pat, kad aistros neštas Seimo narys norėjo jauną mergaitę iš doros kelio išvesti, kad politinis krikščionis prostitucijos verslą sukurpė ir dar dėl daugelio dalykų, vykstančių gretimame kieme ar bute.

Taip jau sutvarkyta, kad vieniems skirta nuodėmes daryti, o kitiems – apie jas kalbėti. Temų savigraužai ar raudoms gali pasirinkti ir spaudos puslapiuose, pagal poreikius ir intelektą, nes naujienos viena už kitą įspūdingesnės, žemiškesnės, dažniausiai apie kūniškus malonumus.

Dauguma galinčių ir negalinčių tų malonumų geidžia, bet didžiausi smaližiai, norėdami savo aistringą prigimtį paslėpti, ima pirmieji rypuoti apie žlungančią tautos moralę, visuotinę paleistuvystę ir degradavimą, apie jaunimo sugedimą. Žmogui, mokančiam skaityti ir tarp eilučių, matančiam, kaip dabar jaunimas kabinasi į gyvenimą, kaip siekia išsilavinimo, būna nelengva tokius tauzijimus skaityti ar jų klausytis, bet tenka.

O graudžiausia, kad tokio lygio diskusijos perkeliamos į valstybiniu mastu svarstomų problemų lygmenį ir tampa politinėmis muilo operomis.

Mėgstantiems politikuoti tokios muilo operos tampa politiniais ugnikalniais, išsiveržia per pilnatį, protus užvaldo, kaip serialas „Vergė Izaura“, rodytas užpraėjusiame dešimtmetyje .

Lietuvoje „Vergę Izaurą“ nustelbė „politinio elito“ serialai, ne šiaip kokio nors elito, save žvaigždėmis tituluojančio, o politinio elito. Tų bažnytkaimio žvaigždučių didžiausia naujiena dažniausiai būna tai, jog jos sėkmingai sudainavo „Du gaidelius“ tarptautiniame festivalyje Kaliningrado pasienyje, prizo nelaimėjo, bet taip garsino Lietuvą, kad net Tilžėje girdėjosi. Labai populiarūs pranešimai spaudai būna apie tai, kas, kiek ir kur silikono implantavo, apie tai, kad jau trečia diena kokia nors „ supernova“ laukiasi kūdikio.

Toks „žvaigždžių“ gyvenimas, nieko nepadarysi. O pastaraisiais metais ir mėnesiais labiau tautą linksmina Seimo „supernovos“ ir „supernovai“. Dar, ačiū Dievui, ne visi, o tik tie, kuriems atrodo, kad jie šventesni už šventuosius, protingesni už popiežių, nes moka skaityti ir rašyti ir vaikšto su padėjėjais, kurie turi saugoti, kad tiems inteligentams nieko blogo neatsitiktų. Kai kurie seimūnai tokio krištolinio tyrumo, kad nuo tautos nieko neslepia ir sau padėjėjų per internetą ieško. Gražu, nieko nepasakysi, nes net būsimų padėjėjų lojalumą bando patikrinti kviesdami savaitgaliui į Palangą „pabandymui“, taip Seimo reitingus artindami prie nulio.

Atomines bombas, sako, bando dykumose, o Seimo narių padėjėjų bandymų poligonu norima paversti Palangą. Įdomu viena, kai tie bandymai vyks, ar paprastiems piliečiams bus galima įvažiuoti į Palangą, ar reikės palaukti bandymų pabaigos? Visa laimė, kad ne visi Seimo nariai nori tokius bandymus organizuoti, nes jei visi panorėtų, o rimtam bandymui su visos infrastruktūros įrengimu bent savaitės gali reikėti, tai Palanga būtų uždaryta 141 savaitę, vos ne visą vieno parlamento kadenciją. Va, tau ir kurortas.

Tačiau, anot vieno vaikystėje matyto kino filmo herojaus, jei žmogus kvailas, tai ilgam, o aš manau, kad dažniausiai – visam laikui. Tai pagal mano „doktriną“ tinka visoms „žvaigždėms“: ir su silikoninėmis krūtimis, ir su silikoninėmis galvomis.

Dar taip neseniai Lietuvos piliečius glumino silikoninių galvų sukurta Valstybinė šeimos koncepcija, kuri netilpo į paprastą galvą, tik – į silikoninę. Nepaisant kai kurių racionalių dalykų ir daugybės kvailysčių, joje paneigta pagrindinė šimtmečiais puoselėta ir apginta, tibetiečių užrašyta ir į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją pirmuoju straipsniu įrašyta bendražmogiška vertybė, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.“

Manau, jei bent viena silikoninė galva būtų paskaičiusi Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, nebūtų toje koncepcijoje Lietuvoje gimstančių vaikų suskirsčiusi į kastas pagal tai, kokiomis aplinkybėmis tie vaikai buvo pradėti. Nė vienas naujagimis pats nepasiprašė į šį pasaulį, vieni ateina pašaukti meilės, kiti – gal tik aistros, o kartais – gal tik suvedžiojimo ar netgi prievartos. Bet kuo kalti į pasaulį ateinantys šitie vaikai, kodėl dalį jų norėta toje koncepcijoje nuo gimimo paversti „žymėtais atomais“, arba, senoviškai sakant, suteikti jiems „benkarto “ statusą. Daugelio dalykų dalis Seimo narių nepajėgūs suprasti, bet kad visi žmonės prieš Dievą yra lygūs, turėjo sužinoti poterius besimokydami. Lietuvos Konstitucinis Teismas, mano supratimu, pirmiausia apgynė vaiko konstitucinę teisę būti lygiateisiam, nepaisant, kas jo tėvai, kokiomis aplinkybėmis jis buvo pašauktas į Žemę. O daugelio dalykų, už ką „dorovės saugotojai“ puola kritikuoti Konstitucinį Teismą, jis net nesvarstė. Va, čia ir išlindo yla iš maišo, arba kaip žmonės sako: „Vagie, kepurė dega.“

Taip jau susiklostė, kad teismai pas mus dažnai lyginami su žeme. O kas tai daro? Pirmiausia nusikalstamo pasaulio veikėjai, įvairių nusikalstamų brigadų brigadininkai ir, drįstu manyti, tie politikai, kurie susiję su nusikalstamu pasauliu. Nėra namų be dūmų, tačiau menkindami teismų autoritetą nusikaltėliai bando įtikinti visuomenę savo nekaltumu. Kita vertus, bet kokiais teismo sprendimais retai būna patenkintos abi besibylinėjančios pusės. Faktiškai, manau, kad vos ne kiekviena išnagrinėta byla didina teismų priešininkų skaičių. Kad objektyviai galima būtų vertinti teismų darbą, reikia būti ne tik politiškai raštingam, bet ir gebėti mąstyti nepriklausomai nuo situacijos. Daugeliui norisi „privatizuoti“ Prezidentę, Konstitucinį Teismą. Na, bent tokiu lygiu, kaip vyriausybę.

Ar neprivatizuota tokia Vyriausybė, kuri neapmokestina milijonierių pajamų, o atima iš pensininkų pensijas? Prezidentė, Konstitucinis Teismas ir gal dar viena kita institucija laikosi neprivatizuojamų objektų sąraše, tada ir pasipylė epitetai: chunta, gauja ir kitokie. Mano giliu įsitikinimu, tai žeidžia ne tik tas institucijas, bet įžeidžia mus, valstybės piliečius, ir silpnina pasitikėjimą valstybe, silpnina vidinį jos saugumą. Kokios valstybės interesams tarnauja tokie politikai? Kas turėtų jų to paklausti? O gal tai tik silikoninių galvų beprotybė? Gal iš tiesų reikia Konstitucijos pataisos, kurioje būtų reikalavimas, jog, norint valdyti valstybę, pirmiausia reikėtų gauti psichiatrų išvadą apie psichinės sveikatos būklę? Ar galima tokia pataisa iki ateinančių Seimo rinkimų, ar pretendentai į politinį elitą nesupras to, kaip garbės ir orumo įžeidimo?

Antanas Bučinskas