D.JAGĖLAITĖS - ČEGINSKIENĖS nuotr.

Ištraukės iš baigiamos rašyti pilnametražės tėvė filmos

Trumpa filmos pradžios atvirutė (Petro ir Vilmos šeima): tipiška lietuviška šeima, kaip ir tūkstančiai į ją panašių, besimurkdanti bankų ir jiems tarnaujančios valdžios sukurtoje krizėje. Šeimos galva Petras, chemikas, reorganizuojant įmonę neteko darbo, linkęs į poeziją. Netrukus toks pat likimas ištiko ir jo žmoną technologę Vilmą, neturinčią polinkio poezijai. Jau du metai gyvena iš pašalpų ir atsitiktinių uždarbių. Abu – nuolatiniai darbo biržos klientai. Jų desperatiškos pastangos išlipti iš gyvenimo duobės kelia susižavėjimą ir gailestį.

Sūnus, baigęs universitete biofiziką, tris metus ieškojo darbo. Neradęs išvažiavo į Angliją. Ten tarnauja prie statybų, plytas tampo. Jaunėlė duktė – moksleivė, nuolat priekaištaujanti tėvams dėl to, kad „nesišviečia“ studijos universitete. Nuolat grasina tėvams, kad išvažiuos į užsienį dirbti naktinio klubo šokėja. Seniausia šeimos narė – senelė (žmonos motina). Dar krutanti pensininkė, tačiau kamuojama daugybės ligų ir kitokių negalių.

Veiksmas vyksta Klaipėdoje 2009 – 2011 metais.

I serija (70 kadras): Petras kalbasi kieme su kaimynu Jonu

Jonas. Kažko nebematau tavo sūnaus, sakau, gal darbą rado.

Petras. Kad nebeieško. Tapo olimpiečiu!

Jonas. Eik tu! Olimpietis (pavydžiai)! Neprisimenu, kad stipriai sportavo, vis labiau prie mokslų buvo linkęs. Laikraščiuose taip pat neskaičiau, kad į olimpiadą važiuos.

Petras. … ir nerašys!

Jonas. Tai kaip čia išeina, vaikis Lietuvą garsins, gal net medalį laimės, o spauda tyli kaip užsiūta. Sakyk, kaimynėli, o kokioje sporto šakoje dalyvaus – šoks aukštyn ar tolyn, o gal krepšinį žais, juk toks diktas vyras kaip ąžuolas?

Petras. Šoks ir aukštyn ir žemyn (ironiškai). Visaip bus! Į Londoną išvažiavo plytų nešioti, kažkokį olimpinį stadioną stato…

II serija (70 kadras): vyras virtuvėje kalbasi su žmona

Vyras. Žinai, Vilma, aš nuo tų tavo makaronų jau greitai itališkai kalbėti pradėsiu, sapnus jau itališkai sapnuoju. Va, praeitą naktį sapnavau, kad su Silvio Berluskoniu „Livonijos“ restorane omarus su krevetėmis valgėme. Silvio pažadėjo darbą surasti, bet nesuspėjo – prabudau…

Žmona. Omarai, krevetės! Ar bent įsivaizduoji, kiek jos kainuoja? (piktai) Iš mamos pensijos vos makaronams sukrapštau. Kubilius su Šimonyte vėl liepia diržus veržtis, pensijas vėl mažins, sako, bankininkams pinigų išeitinėms pašalpoms neužtenka, be to energetikams reikia algas pakelti…

Vyras. Eik tu, tai ką žiemą darysim, kai reiks už šilumą mokėti?

Žmona. Galėsi su savo Berluskoniu Livonijoje pietauti, o man nieko kito su mama ir dukra neliks kaip dantis ant sienos padžiauti. Bedarbio pašalpa ir tai nebepriklauso!..

Vyras. Dieve mano, žmona brangiausioji, nereikia man tų krevečių, tu mamą geriau prižiūrėk, valgyti daugiau duok, nupirk kokių daržovių, vaisių. Jei ji, neduok Dieve, užsilenks, tai ir mums nieko kito neliks, kaip paskui ją į kapo duobę lįsti…

III serija (71 kadras): sutuoktinių pokalbis darbo biržoje

Inspektorė. Aš geras žmogus, noriu jums padėti, bet išmokos nebepriklauso. Viskas! Toks įstatymas.

Petras. Nepriklauso (nuolankiai). Tai gal kokio nors darbelio turite. Aš diplomuotas inžinierius, 25 metų darbo stažas, va – žmona – aukščiausios klasės technologė, tris užsienio kalbas moka, visokius kursus užsieniuose baigė…

Inspektorė. Kiek kartų jums sakiau – darbo nėra ir nebus! Nebūtumėt inteligentai, užsienio kalbų nemokėtumėte, galėčiau gal ką ir pasiūlyti. Va, yra dvi vietos, tiesa, laikinos. Viena – kolorado vabalų nuo bulvių rinkimas, kita – šunų šukavimas grožio salone. Ten šukuotojas į kažkokį vaivorykštinį paradą išsiruošė. Žinote, Europoje savi įpročiai, mes atsilikti negalime, taip sakant. Che, che!

Vilma. Tai nieko baisaus, mums tiks, mes imam šituos darbus. Abu! Ačiū jums, ačiū, niekad neužmiršim jūsų gerumo.

IV serija (141 kadras): vyras diskutuoja lovoje su žmona

Vyras. Rytoj rinkimai - rinksime naują Seimo narį…

Žmona. Ar išprotėjai? Negi tau dar tų juokdarių, rėksnių, melagių mažai! Užtenka!

Vyras. Bet juk kai rinkom, galvojom – bus geriau. Juk taip gražiai prieš rinkimus suokė, tiek žadėjo: ir pensijos augs, ir pensinio amžiaus nedidins ir valstybės skolą sumažins.

Žmona. Tau protas nuo tų makaronų tikrai susisuko. Aš gerai prisimenu, kai Kubilius su Šimonyte atėjo į valdžią, valstybės skola buvo 6 milijardai. Siaubas – galvojau. Dabar jau 35 milijardai! Va ir pensinį amžių prailgino ir algos minimumo nedidina…

Vyras. Numirsim, bet pensijos nesulauksim. Nusibodo viskas, nebematau šviesos nei tunelio gale, nei pradžioje. Užkniso.

Žmona. Tai jau! Viskas brangsta: maistas, dujos, benzinas, mokesčiai didėja. O pensijos mažėja, pašalpų nebemoka, darbo nėra, o apie atlyginimus nėra ko nė svajoti, jau du metai negauname…

Vyras. Žinai, Vilma, vis tik eisiu balsuoti!

Žmona. Ar tikrai pablūdai?.. (nusisuka viens nuo kito ir užmiega).

Trumpa filmos pabaigos atvirutė: Petro pusryčiai su Andriumi K.

Skamba žadintuvas - mūsų valstybėje naujas rytas. Petrą iš sapno žadina didingas ANDRIAUS K. balsas: „Netiesos, demagogijos ir cinizmo laikas valdžioje baigiasi. Baigiasi pažadų be darbų laikas, prasideda sutartų didelių darbų laikas.”

Dėkui Dievui, - sako Petras, - pabudome ir kelsimės. Apsimesdamas labai pilnu urgztelėjo ir šaldytuvas.

Kramsnodamas pusryčių sumuštinį Petras visai nuoširdžiai nemąsto apie pusryčių meniu Gedimino 11. Kaip galėtų. JIE atiduoda savo atlyginimą, o Petras - ką? Vis valgo ir valgo išvakarėse DIDELIŲ DARBŲ LAIKO.

Nuoširdžiai, tik šiek tiek, žvilgteri Petras į vieną kitą sąskaitą pašto dėžutėje. Ir pasijunta ciniku - demagogu. Stringa gerklėje gabalėlis duonos. Kaip gi taip aš? Šiukštu. Argi tie keli litai, iškeliausiantys iš mano kišenės, gali pasitarnaut strateginiams ANDRIAUS K. užmojams, tvarkant mano RYTOJAUS dieną - mano gerovės dieną? Arbatinukas sušvilpia kaip tikras „čiainikas”…

Tačiau didingame  ANDRIAUS K. balse - santūrumo ledas: „Lietuva bus geresnė, kai žmonės bus geresni vieni kitiems ir tėvynei, kai jie bendromis jėgomis kurs tobulesnę, teisingesnę šalį, užtikrinančią, kad visų ir kiekvieno dvasinė ir materialinė gerovė palaikoma, didėja tolygiai ir be skriaudų.”

…bendromis… bendromis… rimuoja Petras mažyčius savo kąsnius. Ir tikrai, valgykime Andriau K. mano sumuštinį bendromis jėgomis, siekiant teisingumo, tobulumo ir tolygumo. Nepatogu kažkaip prieš DIDELIIŲ DARBŲ LAIKO ŠVENTĘ apsiryti…

V.Č ir A.M