Dinas Kacinskas

1 Apokalipsė įmanoma ir viename mieste

2016 m. 06 mėn. 06.06.06 ryto.

Žingsniuoju nespėriu žingsneliu senamiesčio bruka. Kažkur į stiklinį stogą melancholiškai barbena rūgštinio lietaus lašai. Tai vis tas vėjas, nuo pietinio chemijos-gulago rajono, nešantis centro link gaivų saldžių blynų kvapą. Minties galia virš visko. Senamiestį ir didžiąją draugiškų liberių MĖMEldamiečių gyventojų, teritorija (šiaurinėje miesto dalyje) gaubiantys poliarizuoto stiklo kupolai praleidžia megapolio simboliu tapusį jaukumu dvelkiantį , alsuojantį salsvoką “mamos blynelių” kvapą, bet apsaugo nuo rugšciu, o ir šarmiškų kritulių. Šie inžinerinės minties stebuklai - poliarizuoto stiklo mozaikiški Vytovto kupolai sukuria napakartojamą nuotaiką, būdingą tik ypač šiuolaikiškiems megapoliams. Čia mane užplūsta savotiška pasididžiavimo banga, sklindanti nuo kojų tarpupirsčių, brūkšteldama lyg pedikiūrininkė, panagėmis, žalciu praslystanti ties kirkšnimis ir subarškindama stuburo slanksteliais, smūgiuoja, pasiekusi epo-gėjų kažkur ties trečiąja akimi. Nekiekvienas tokiomis galiomis apdovanotas…

Už posūkio aušta. Rausvi saulėtekio atšvaitai-blikai, saulės zuikučiais šokinėja fasadų portikais, langinėmis ir vitrinų stiklais pravinguriuodami per kalviškus turėkliukus, tai aukštyn, tai žemyn, - džiugina sielą. Pamenu, panašus didingas vaizdas užsifiksavo mano atmintyje, kai prieš kelis metus rytinėj pusėj nušvito gal kilometro, o gal dar ir augesnis dujų terminalo fakelas. Gražiai tąsyk driokstelėjo… Karščio banga prašniokštė iki pat miško kvartalo. Svylantys pušų spygliai prakvipo tikru kurortu. Sako, pušų fluidai labai ramina nervus, - sveikata svarbiausia!

Šiluma kaulų nelaužo, o vaizdiaaalis tai ohoho… Naglius kadais dievagojosi, jog dujos nesprogsta, o tiesiog liepsnoja milžinišku pusantro kilometro skersmens ir kažkurtai apie kilometro aukščio laužu. Bet vis tiek, reginys įspūdingas, apokaliptinis toks… didingas. Irgi, ne be mano prisidėjimo ta nežemiškai didinga grožybė…

GAS 

Dar kelis žingsnelius pirmyn, ir atsiveria neregėtas stebuklas. Tai vakaro žara nutvieskia ištisus gatvių labirintus, metalo mikrodalelės iš vakarinio krovos uosto rajono, blizgučiais vartosi ir skimbčioja - draikosi, plaikstosi kaip bobų vasaros voratinkliai skersvėjo srautuose. O kur dar didingas poliakalių ir krovos mašinų sukuriamas gaudesys, savotiška didžiausio pasaulyje krovos terminalo perkusija. Tiesiog džiazo simfonija, mano - šios didingos muzikos kūrėjo, dirigento ausims ir sielai. Žingsniuoju lydimas šio gausmo, dungsinčio mano širdies ritmu, apgaubtas aukso - sidabro metaliko bei nakties juodumo atspalvių dulkių sūkuriais, formuojančiais aureolę inteligentiškai plinkančio viršugalvio srityje. Vietomis sušvinta tarsi vaivorykštė, - visomis gėjų vėliavos spalvomis. Jaučiuosi vis pakiliau. Artėju virpėdamas kaip plaštakė, link vis intensyvesnio švytėjimo, tiesiog link žiburiais virstančio saulėlydžio, o gal saulėtekio peizažo, jei taip galima pavadinti gatvių labirintus su didesnėmis ir mažesnėmis vitrinomis su iš jų tai sklindančia, tai tvieskiančia, tai pulsuojančia raudonai - ružavos šviesos fluidais. Vitrinos dainuoja. Viliokiška melodija pravilnijusi grindiniu, ima kutenti padus, semti kulkšnis, klešnėmis lenda, vinguriuoja aukštyn…

Širdį užlieja savotiškas nerimas, slystantis link šakumo ir ten imantis plisti , daugintis neuronais po visa kūno mėsą, - vitrinose rangosi-raivosi ne tai deivės, ne tai furijos-gorgonos. Krūtys įvairiausių dydžiu, spalvų ir formų, banguoja tai krovos terminalo, tai poliakalių ritmu. Aureolės ties spenelių kalvelėmis papuoštos tuo pačiu krovos metaliko dulkių perlamutro įvairiausiais raštais, išbertos meniškai - nepakartojamai nedidukėmis juodomis dėmelėmis, nusėtos subtiliais spuogelių-pūslelių raštais, žadina ir pačias poetiškiausiais mintis ir pačius nuodėmingiausius kėslus. Šlaunų kolonos ir Veneros kalneliai juda, pulsuoja, seilėjasi - žiojasi mane praryti. AŠ, - AUGENIJUS, šio miesto-megapolio valdovas ir tai meilės deivės tarnaitės, bei tarnautojos pajunta. Feromonų srautai, nevaržoma seksualinė energija, tiesiog gaivalas liejasi laisvai, - šauniai, nesustabdomai liberaliai. Ir vėl visu kūnu, visa oda ir gleivinėmis tarsi džiazuodama nušniokščia pasitenkinimo banga, - tai mano tikslo realizacija, mano vizijų kūrinys. Šis venerų atvašynas, atžalynas bujoja, vystosi, žydi, miršta ir vėl dauginasi įkvėptas manimi. Tai mano kūdikis ir žmonės juo mėgaujasi. Atitraukiu akis nuo banguojančių jausmu ritmu iškilumų. Gamta visagalė, - vaikai, vyrai, seneliai, paaugęs mailius, apsvaigęs nuo geresnio gyvenimo, ar bent akimirkos vilties, kaip katinai apie malonumų medi - valerijoną, šliaužioja, glaustosi, bando , mėgina pasitenkinti Veneriškomis gėrybėmis per vitrinų stiklus. Yra ir protingesnių-pasiturinčių, galinčių sau leisti mėgautis beveik realia, tegu ir akimirkos meile. Ir mane tai džiugina. Jauki šiluma pasklinda kaulų čiulpais, gyslomis, paskiri kūno raumenys įgyja jaunatvišką standumą. Tai pasirinkimo teisė ir laisvė! Laisvė nevaržomai mėgautis realia - gašlia meile, pabėgus nuo kadaise mylimų, bet dabar kasdien bambančių žmonų, įkyrėjusių sugyventinių, nuo šeimos ir zirzaujančių vaikų, tiesiog būdas paįvairinti kasdienybę bei išleisti lengvai ar sunkiai uždirbtą pinigėlį, ir daryti tai visaip, kaip mums prisakė didžioji kamasutra.

Amsterdam 

…o pasak seno airiško recepto, - žebenkšties sėklidžių karoliai apsaugos moteris nuo nepageidaujamo nėštumo.

Ach, tas nerealus jausmas - laisvė nuo visų įsipareigojimų… Liberalo svajonė, vizija, misija…

Iš tolumos ausies būgnelis fiksuoja ošimą. Tai tarsi bangų mūša. Taip, tai MĖMEldamas, pajūrio uostas-miestas-megapolis, didžiausias pasaulio liberalus tranzito ir taškas, ir koridorius, mušantis krovos rekordus. Ne tik laivams uostai. Žmonėms reikalinga prieplauka - su ypatingais švyturiais, - ar tai monetų krūvelės traukiantis į save blizgesys, gal, tiesiog įsiurbiantys gleivėton savastin raudoni žibintai. O gal, užpildantys žmogaus vidines tuštumas ir ertmes čežančiais burbuliukais,- protingiems-pasiturintiems grakščios alaus statinaitės, o nevykėliams bambalio formos švyturiukai su mirksinčia šviesele viršūnėje - visai kaip Cvirkos laimės žiburys. MEMEldamiečių svajų viršūnės…

Bangos ošia vis smarkiau, jau galima išskirti šniokštimo fone ir rišlius žodžius, net visus sakinius. Kvapas iš saldaus, šilto blynelių, pereina i sūrų, net drungni purslai ant neuždengto-nuogo kūno maloniai vėsina, net gaivina ir šildo. Jaunuolis atsainiai persimetęs per petį gelsvai-žydrą šalikėlį, šlapinasi nevaržomai, čia pat už rausvos vitrinos kampo. Srovė su pirmykšte jėga smogia tai i palangę, tai i kažkokio , panašaus į pelę gyvūnėlio, žalvaryje įkūnytą skulptūrą, taip sudaro patikima trijų taškų atramą. Purslai, tarsi bangų mūša, tolumoje pereina i tirštą rūką. Vyksta kažkas paslaptingo, slėpiningo. Bet ne, tai ne paprastas kvapas, tai tiesiog aromatas. Aromatas ne visiems, o tik gurmanams, išrinktiesiems, žinovams. Iš tikro, tai toks artimas lietuvio sielai ir širdžiai, tam kur pirmos kartos nuo žagrės - salsvas arklio prakaito kvapo, šiek tiek sumišusio su mėšlo tvaiku. Bet gero, neužsistovėjusio arkliuko, tikėtina, net vertingo žemaituko veislės. Žemaituko - didžiausio pirmapradės Lietuvos ir paprasto valstiečio ir stambaus ūkininko pagalbininko. Ach, tas nepakartojamas kanapių kvapas… Jis veža. .. Veža kaip žemaitukas, patikimai, kartais lengva ristele, o kartais leidžiasi nevaldomai strimgalviais-šuoliais. Kaip be to galime apsieiti šiuolaikiniame liberaliame megapolyje? Kaip be to galėjome gyvent prieš 20 metų?

Kofečiopas ta vieta, kur užeinu sutraukt rytinės suktinukės, na gal dar kokį puodelį kavutės susilašinu, iš seno įpratimo. Čia visi mano sveiko proto draugai, čia mūsų liberalioje kompanijoje gimsta naujos mintys ir idėjos MEMEldamo gerovės plėtrai.

Lengvai, kaip putojančio nuo angliarūgštės pertekliaus, pigaus vyno butelio kamštis šauna oran , - ištrykšta išsilieja svaiginančios viltys. Čia aš praturtėju. Įgaunu peno dvasiai, ir taip jau sveikas mano protas pražysta naujomis idėjomis, tampa dar labiau sveikas, ima tiesiog kibirkščiuoti, žybčioti nuo genialių minčių ir mintelių pertekliaus. Mintys spiečiasi kaip uodai, na gal kaip moškės, ima įkyriai rezonuojančiai zyzti , šokti ore mistinį, jiems vieniems suvokiamų simbolių pripildytą šokį-čiulkinį, dūgzti, vibruoti vis garsiau. Zvimbimas pereina i stacato, tampa beveik nepakeliamu. Artėja, vis artyn beldžiasi, sėlina grasinantis, gąsdinantis griaudesys. Trenksmas nežmoniškas, kibirkščių, žiežirbų sūkuriai kaip “Lesto” transformatorius po žaibo išlydžio, tarsi MEMEldamo fejerverkas už 100000 litų. Nevaržomo išsiveržimo, nevalyvo jaunatviško išsiliejimo, idėjų, vedančių į liberalųjį roju, kur visi sveiko proto turintys miestelėnai turtingi, mieli, gražiai aprengti, besišypsantys iš elito žurnalų viršelių, spindinčių visu gėjų vaivorykštės gliancu ir matu…

Na, užteks ir vienos suktinukės šįkart, - laikas kulniuoti iš šios mielos kavinukės-kofečiopo ir jaukaus, bet kažkiek ir bauginančio, supančio vis giliau ir giliau savo gličiam glėby, įkalbinėjančio pasilikti dar, pabendrauti artimiau, narkotinio rūko. Sudrausminu, nuveju ties praėjimu besibūriuojančius baltus arklius. Laikas kilti. Pareiga šaukia! Žengiu atsargiai, kad nesutrypčiau florescuojančių gražuolių grybų atvašyno.

NARKO 

Na aš ir vėl kelyje!

Iki artimiausios aptiekos tik keliolika žingsnelių, dabar skrieju lyg ant sparnų, mintys sukasi ratu, kartu su poliakalėmis, kartais net pakaitomis, tai džiazo, tai valso ritmu. Veneros vaidilutės siūbuoja iškilumais į taktą, kartais draugiškai - šelmiškai jais susidauždamos. Žvilgantys prakaito drėgme meilės fronto tarnautojų speneliai varto praeiviams savo nuodėmingas akutes , o ir vyresnės stengiasi neprarast formos - bent raukšles ir raukus suvilnija. Tyška sūraus prakaito purslai, kaip bangų mūša… Tarsi jūros akmenėliai švysleli tiesiog po kojomis, kliustelna lošimo žetonai, pažyra tiesiog man po padais ir čežėdamos išsilaksto į skirtingas puses tarsi gyvos, lošimo kauliukų rieškutės - nelyg gintarėliai mūs Baltijos. Visi po kojomis mano. Laimingi, tiesiog euforijos-ekstazės būsenos, žvilgčioja iš padilbų pagarbiai. Su tikra , neslepiama baime stebi mane, karts, šelmiškai pasimaivę, šypteli. Tikri nenuoramos, išdykėliai tiesiog…

Dar žingsnis ir aš jau Danės paviršiumi tiesiog šuoliuoju. Kaip taurusis Untano elnias. Veidrodiška plėvele pasidengęs rudas vanduo meta raibulius po mano lakierkų kulniukais. Sakurų žiedlapiai šūsnimis vartosi oro bangose. Štai ką gali šiukšlių deginimo fabrikas - ore visa Dimitrijaus Mendelejevo lentelė. Chemija sakuroms tik į naudą - oro užterštumas visai kaip jų tėviškėje- netoli Pekino. Jos tiesiog kvaišta ir bujoja. Grožybės…

chemijos gamyklos 

Begalinė sėkmė… Patosas… Orgazmas…

Ir nuvilnija, tarsi bangomis, akiratyje MEMEldamas dar gražesnėmis vaiskiomis pašvaistėmis. Gėjų vėliavos spalvų vaivorykštė, dujų fakelo atspindžiai padangėje ir stoglangių dėlionėse, iš rytinės uosto dalies. Salstelėjęs blynų kvapas kiek sumišęs su braškių skonio liubrikanto gundančiu aromatu, persismelkęs rožinio kvartalo prakaito ir šlapimo akcentais. Subtilus šiukšlių deginimo gamyklos vos juntamas kvapas ir ore tvyranti chemijos fabrikų nata… Visai tai sukuria nepakartojamą, tarsi didingo futuristo kurinį. Megapolis… Liberalo svaja… Džiazas…

Kažkur tolumoje, vis artėjantis ir nenumaldomai besiveržiantis link manęs neraminantis garsas, lyg lokomotyvo gausmas. Šmėsteli mintis - pradžioj buvo šviesa tunelio gale? Ar tik lokomotyvo dundesys? O gal, - nei viena, nei kita. Tiesiog bažnyčios varpai. Amžiną atilsį… Kažkas išėjo. Ir atlaisvino vietą , geresniam, didesnio, sveikesnio proto, - kažkokia tai prasme. Visi dalykai šiam pasauly santykiniai… Net ir patys liberaliausi… Net labiausiai nepagedę, - sveikaprotiškiausi…

Garsas stiprėja, nerimsta, prie nežemisko orkestro prisijungia kakofonija iš poliakalės ritmo pereinanti i vis didesnį lyg ir reaktyvinių lėktuvų griausmą, intensyvumą. Pasauliui galas !! Žemės drebėjimas, kataKLIZMA, šmurkšteli baigšti pilka mintis, - griūva mano svajonių megapolis - MEMEldamas. Katastrofa, pražūtis, krizius, APOKALIPSĖ!!!

Ir staiga - nušvitimas. Prabundu as. Katiniškai pasiražęs savo palocių baltose duknose, vis dar aš, - Augenijus, vis dar didelis valdovas. Trumpai murkteliu, pramerkiu akis, mesteliu žvilgsnį pirmyn, - visai kaip Gediminas kadais. Eiva pasitart su lizdeikom, - vizijos buta labai aiškios. Sveikaprotės galvos jei dvi, tai geriau nei viena, ne veltui valdovai andai taip elgės ir anekdotai apie tai byloja.

Na, jau kostiumas, šlipsiukas ir į artimiausia aptieką žvalumui palaikyti kokio morfijuko ar hašišo pusrytėliui. Nerealus gėris, kai ištikimi vasalai tęsia mano darbus. Vizijos virto tikrove. Kiekvienoj vaistinėj nūnai gali įsigyti sveiko proto stipriklių - genialių minčių žadintojų. Ir gali įsigyti kiekvienas, - liberalus, konservatyvus ar socialus demokratas. Lesbietė ir gėjus, vaikas ir senelis, - visi lygūs, visi vienodai geri tiek, kiek turi litukų. Kiekvienas, kaip mozaikos detalės, sudarantys neįtikinamiausius - gražiausius piešinius, kad ir šlapimu dvokiančiose tarpuvartėse, nešildomuose pusrūsiuose, kanalizacijos kolektoriuose, benamių nugyventuose. Didis menas yra gražus visur… O kaipgi gali būti kitaip, - geras dirigentas, - ir orkestras suskambės nuostabiausiomis džiazo melodijų pynėmis, vesiančiomis mus svajų link. Nebūtina laukti rojaus po mirties, - kūrybines galios, sveikas protas ir marihuana (morfijus , na kiekvienam pagal skonį ir kišenę) leis patirti visus nežemiškus malonumus čia. Nereikia tik buti lopu…ar lope. Teisingai, reikia tik pasirinkti savo švyturį, vesiantį kiekviena iš mūsų trokštamų malonumų link, tegu tai būna dideli ar mažėlesni pinigėliai,- tiems kas deklaravo sveiką protą, - protingiesiems, išrankesniems - trankvilizatoriai - narkotikai, svajotojams - lošimu bedugnės svaigulys, o romantikams, - kasdien vis kitos prostitutės glėbys. Svarbu pasirinkimo galimybė, teisė. Svarbu, visuotinė liberalizacija, - lai kiekvienas renkasi pagal sveiką protą ir kišenę, taip numatyta mano svajose.. Ir tebūnie!

RINKIS 

Pastaba: visi apysakos veikėjai, jų vardai , aprašomos vietovės yra išgalvoti. Bet yra ir kai kas tikro. Gal būt dar ne šiandien…

Dauguma mūsų tipename, nušviesta mums nežemiskų svajonių pašvaistėmis linkme kryptingai, ne šuoliais, - step by step, - kaip sako anklakalbiai. Vietoje nestovim, - judame pirmyn po truputuką…

Drąsiau, šalin abejones… Augenijus mums kelia rodys! O Naglius pakeleivis, - vis linksmiau…

LSDP Klaipėdos skyriaus narys

Dinas KAČINSKAS