Kas įžiebs šviesą tunelio gale? 

Jau seniai sudegė dar viena žvakė ant Kūčių stalo, primindama, jog daugiau nei du dešimtmečius džiaugiamės sava valstybe, trispalve ir laisve.

Žibėjo kandeliabrai Kūčių vakarą ir prabangiuose „naujųjų lietuvių“ rūmuose, ir vienišos žvakės varganose trobelėse, žvakės, bandžiusios sušildyti nuo praradimų randuotas širdis, savo skleidžiama šviesa mėginusios įžiebti gyvenimo geismą prigesusiose akyse, žiūrinčiose į tuščias vietas prie Kūčių stalo. Tose akyse vis dar gyvas laukimas savųjų, išplaukusių, išskridusių, išėjusių pėsčiomis.

Privatizavo partijas ir valstybę

Vakarais kaimo žmogus viltingai žvelgia į šventųjų paveikslus ant sienos, maldaudamas, kad šie apsaugotų nuo piktadario rankos, nes valdžia to padaryti nesugeba. Maldaudamas šventųjų malonės, atsargumo dėlei vienkiemyje gyvenantis žmogus dedasi prie lovos kirvį. Tokia realybė – lyg savotiškas kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ aidas po šešių dešimtmečių. Bet karo juk nebuvo, nebuvo trėmimų, jaunimas lyg ir savo noru jaunystės metus pardavinėja Airijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir daug kur kitur.

Kas atsitiko, kad Lietuvoje liko tuščios vietos prie Kūčių stalo, kad kaimo žmogus naktį krūpčioja nuo šuns lojimo? Kas atsitiko, kad Lietuvoje atsirado toks pakantumas skurdui, melui, korupcijai, žmogaus žeminimui? Šiandien kasdien sklinda panašios naujienos: vieni politikai išeina, kiti ateina, bet šviesos tunelio gale nėra kam uždegti. Visi politinių partijų atėjimai ir išėjimai baigiasi tuo pačiu: naujais mokesčiais, naujomis valdžios žmonių aferomis, vagystėmis, amoralumu, įstatymų nesilaikymu, bankų griūtimis, pensininkų pasmerkimu, kad jie dar gyvi ir savo dalies reikalauja. Žmonės su nerimu laukia, kokie nauji mokesčiai pasibels. Nenumaldomai auga valdžios savivalė, o mūsų, piliečių, kaltė, kad neišmokome valdžios savivalės pažaboti, nes kol tauta džiaugėsi išsiilgta laisve ir atgauta trispalve, grupės žmonių ne tik privatizavo politines partijas, bet ir valstybę.

Prieš įstatymą lygūs tik šunys

Mokesčius tiems, kurie dar liko Lietuvoje, šiandien gali įvesti beveik visi, kas netingi. Nepriklausomybės pradžioje mokesčių „tvarką“ įvedinėjo vadinamieji reketininkai, jie už „stogą“ versdavo verslininkus mokėti nusikalstamoms grupuotėms. Reketininkų era lyg ir baigėsi, tačiau dalį jų funkcijų perėmė valstybė ir savivaldybės. Naujų mokesčių įvedimo srityje vyksta savotiškos lenktynės. Kol centrinė valdžia svarstė dėl karvių išmetamų dujų mokesčio įvedimo, Klaipėdos rajono savivaldybė juos aplenkė. Ji kaimo žmonėms įvedė kačių ir šunų mokesčius ir dabar grasina sankcijomis už vengimą mokėti. Kaimo gyventojai tai supranta vienareikšmiai – kaip vietinės valdžios ir banditų suokalbį. Apie neprašytą naktinį svečią, besiartinantį prie sodybos, praneša sargas šuo, pažadina gynybai vienkiemiuose gyvenančius žmones, dažnai padeda ir apsiginti nuo plėšikų. Kates, matyt, apmokestino dėl kompanijos, o gal todėl, jog būtų galima įrodyti, kad Lietuvoje visi prieš įstatymą yra lygūs. Toliau – dar gražiau: skelbiama, kad už tuos surinktus pinigus Priekulėje ir Gargžduose bus įrengtos šunų pasivaikščiojimo aikštelės. Nepavyko išsiaiškinti viena: ar kaimo žmonės turės privalomai savo šunis į tas aikšteles vežti pasivaikščioti, ar tai bus skirta tik šių miestų šunims-intelektualams. O jei atsiras koks nors „nelegalas“, už kurį nebus sumokėta, po kaimus važinės pragaro mašinos, tuos vargšus gaudys ir utilizuos. Matyt, ta mašina važinės nekviesta ir atvyks žymiai greičiau nei medicininė pagalba pas ligonį.

Emigruos dėl sekso mokesčio?

Nesuprantamų mokesčių jau neįmanoma nei suskaičiuoti, nei prognozuoti. Turi miesto bute gamtines dujas, už jas tvarkingai moki, bet moki ir už tai, kad turi. Moki už sunaudotą elektros energiją, bet moki ir už tai, kad turi įvadą. Kažkas sumanė, apmokestino, niekam nė motais. Neieškok, teisybės nesurasi, nes gyventojų apmokestinimo niekas nekontroliuoja, įsigali legalus, nebaudžiamas reketas, siejamas su valstybės vardu. Dabar kaimo žmonės baiminasi, kad bus įvestas vištų mokestis, o jaunimas baiminasi dėl galimo sekso mokesčio. Pritaisys skaitiklius, ir baigsis net tie nemokami malonumai pagal susitarimą. Spaudoje vis tenka skaityti apie žmones, iš kurių sukčiai išvilioja tūkstančius litų anūkų ar vaikų „gelbėjimui“. Kodėl piliečiai taip keistai elgiasi, kai kada įdavę pinigų anūko „išgelbėjimui“, o tik paskui prisiminę, kad anūkų apskritai neturi? Gyventojai priėmė korupciją kaip kasdienį reiškinį ir daugelį dalykų net nebando spręsti valstybės institucijose, iš karto ieško tarpininkų, galinčių papirkti. Žmonės prarado pasitikėjimą valstybe. Susiformavo nuostata, kad valstybė neišvengiamai apgaus, jei dar ir gali kas nors padėti, tai tik privatus asmuo už „prieinamą“ kainą. Neteisybės atvejų – šimtai: žemes atgavo „svieto“ perėjūnai, o ne teisėti savininkai, keleriems metams pensijas sumažino, o iš dirbančių pensininkų beveik visiškai atėmė, kai tuo pat metu valdininkų atlyginimai augo ir auga nesuvokiamomis sumomis. Cinizmas piliečių atžvilgiu išplito neregėtu mastu. Vyriausybė, artėjant rinkimams, pažada grąžinti pensijas, o ministras ragina už tokį „kilnų“ žygdarbį dėkoti „partijai ir vyriausybei“. Ar galima dar labiau pasityčioti iš žmonių? Valdžia nė žodžiu neužsimena, kaip bus su tais pinigais, kuriuos atėmė, net Prezidentė pirštu grūmojo, kad neleis skriausti. Ir nieko, tas ministras, ciniškai pasityčiojęs iš žmonių, ir toliau „sėkmingai“ darbuojasi. Kaip ir tas parlamentaras, bandęs rojaus vaisių paragauti mainais į valstybės tarnybą ir kelionę „pabandymui“ žaviai žaliaakei. Vieną dieną atsakingi pareigūnai aiškina apie „Snoro“ patikimumą, bet jau kitą tas pats bankas nutraukia veiklą, bankrutuoja, o politikų, galbūt neteisėtai pasinaudojusių jau bankrutavusio banko paslaugomis, veiksmai paskelbiami valstybės paslaptimi. Vykdant valstybės valdžios funkcijas, greta sąžiningų žmonių dalyvauja ir politiniai šarlatanai, ir kriminaliniai nusikaltėliai, ir amoraliai besielgiantys pareigūnai ar politikai. Nėra priemonių jiems eliminuoti, nes ne be jų pačių pastangų buvo sukurta įstatymų bazė, kuri yra palankesnė nusikaltėlių pasauliui, o ne sąžiningam piliečiui. Jei nusikaltėlių statytiniai, esantys valdžios olimpe, gali net Konstitucinį Teismą išvadinti chunta, tai tenka tik įsivaizduoti, kokį spaudimą turi atlaikyti teisėsaugos institucijos. Išeitis viena – reikia deprivatizuoti valstybę, o tai įmanoma tik visų piliečių bendromis pastangomis buriantis į švarios sąžinės piliečių sambūrius, nes valstybei žadėtų švarių rankų išlaikyti nepavyko.

Antanas Bučinskas

LSDP Klaipėdos skyriaus narys