E.MACIAUS nuotr. Algirdas BUTKEVIČIUS Mieli bičiuliai, pastarieji pora metų Lietuvai, jos žmonėms, buvo vieni iš sudėtingesnių per visą nepriklausomos valstybės istoriją.

Viena vertus, mums, kaip ir daugelio Europos ir pasaulio valstybių, teko patirti poveikį pasaulinės krizės, kurią sukėlė menkai prižiūrima, socialinės atsakomybės stokojanti ir rizikingais verslo modeliais grįsta globali finansų sistema.

Antra vertus, Lietuvoje susidūrėme ne tik su pačia krize, bet ir su ne mažiau skaudžiomis krizės suvaldymo apraiškomis.

Jos atsirado dėl neapgalvoto, neadekvataus, strateginiu požiūriu daugeliu atžvilgiu klaidingo, prie pavojingų socialinių bei ekonominių pasekmių vedančio šalies valdymo, kurį dabar vykdo valdančioji koalicija bei konservatorių vadovaujama Vyriausybė.

Šis laikotarpis buvo sudėtingas taip pat ir mūsų partijai.

Ne tik todėl, kad dirbome opozicijoje ir daugelis mūsų pasiūlymų buvo ignoruojami, atmetami nė nesvarstant - visokiais būdais formuojant nuomonę, kad opozicija, ypač pagrindinė opozicijos jėga, socialdemokratai, yra destruktyvūs, neturi idėjų.

Netekome vienos iškiliausių mūsų asmenybių, LSDP Garbės Pirmininko Prezidento Algirdo Brazausko, mirė Nepriklausomybės akto signataras, LSDP Garbės narys Gediminas Ilgūnas, Seimo narys Algis Rimas, bičiuliai Vytautas Bylaitis, Arūnas Visockas, tragiška avarija nusinešė mūsų bičiulių Vilkaviškio rajono vicemero Juozo Meškausko ir administracijos direktoriaus Sigito Kasparaičio gyvybes.

Pagerbkime visų mūsų bičiulių, kurių netekome per tuos porą metų, atminimą tylos minute.

……………………………………………………………………………………………………………….. Dėkoju.

Šis Lietuvos socialdemokratų partijos suvažiavimas yra jubiliejinis.

Prieš 115 metų, 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje, susikūrė politinė jėga, pirmoji lietuviška politinė partija, kurios pagrindiniai tikslai buvo atkurti Lietuvos valstybę ir užtikrinti joje socialinį teisingumą.

Socialdemokratų partijos istorija – reikšminga mūsų šalies istorijos dalis. Gal todėl, mes, šių dienų socialdemokratai, pasitikdami partijos gimtadienį, giliai suvokiame: ta garbinga istorija įpareigoja.

Galime pagrįstai didžiuotis daugeliu asmenybių, susiformavusių socialdemokratų partijos gretose. Tie žmonės tvirtai užėmė garbingą vietą Lietuvos istorijos vadovėliuose.

Tarp jų - vienas profesinių sąjungų judėjimo pradininkų Lietuvoje, gydytojas Andrius Domaševičius, kurio bute Vilniuje ir įvyko pirmasis socialdemokratų partijos suvažiavimas, ir kurį drąsiai galima vadinti vienu iš mūsų partijos įkūrėju.

Ekonomistas ir kraštotyrininkas, pedagogas Alfonsas Moravskis, kartu su A. Domaševičium rašęs pirmąją LSDP programą.

Signatarai Mykolas Biržiška ir Steponas Kairys, Lietuvos Tarybos nariai, kurių aktyvios pozicijos dėka 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akte buvo aiškiai užfiksuotas Lietuvos nepriklausomybės siekis.

Tai šlovinga socialdemokratų partijos pradžia. Prisimenant tuos žmones, kurie stovėjo prie socialdemokratijos Lietuvoje ištakų, vertinant jų siekius, energiją, pasiaukojimą, reputaciją, akivaizdu, kad stovime ant gerų, tvirtų pamatų.

Per tuos daugiau kaip šimtą metų buvo visko. Autoritarinė A.Smetonos valdžia, du pasauliniai karai, okupacija, represijos, totalitarinis rėžimas, sunaikinęs ir partinį gyvenimą, ir laisvą viešą žodį. Prieš du dešimtmečius atgavus nepriklausomą valstybę, vėl panirus į partinį-politinį gyvenimą, daugiau nei akivaizdu: esminės prielaidos vystytis tikrai socialdemokratijai Lietuvoje neišnyko, veikiau priešingai. Mums vis dar svarbios idėjos, kuriomis vadovavosi tie, kurie kūrė Lietuvos socialdemokratų partiją. Šiandien mums kaip niekad reikia nuoseklios socialdemokratinės pozicijos besilaikančios partijos.

Pastaruoju metu mūsų partija, daugiau nei septynerius metus vadovavusi koalicinėms vyriausybėms, veikia opozicijoje. Ir mes kaip didžiausia opozicinė partija, jaučiame politinę atsakomybę dėl mūsų valstybės ir jos žmonių likimo. Tai mūsų pareiga, nes socialdemokratinės idėjos yra artimos ir suprantamos tikrai nemažai visuomenės daliai – tai rodo ir įvairios apklausos, ir mūsų partijos gretų augimas, ir savivaldos rinkimų rezultatai.

Nors premjeras A.Kubilius, Seime pristatydamas Vyriausybės veiklos ataskaitą, demonstravo diagramas, minėjo įvairius faktus bei skaičius, tarsi liudijančius, kad krizė šalyje jau sėkmingai įveikta, didžiumos Lietuvos žmonių padėtis yra sunki, o kai kurių socialinių grupių, netgi sluoksnių – tiesiog katastrofiška.

Tiesą pasakius, klausant konservatorių premjero šnekų daugeliui susidarė tvirtas įspūdis, kad konservatoriai kalba apie visai kitą valstybę, kitos valstybės žmones – tikrai ne tuos, kuriuos galima sutikti Kelmėje, Jurbarke, Akmenėje ar Ignalinoje.

O su kuo susiduriame realioje Lietuvoje – ne toje, kurią papuošęs įvairiomis manipuliacijomis pakoreguotais, pagražintais skaičiais demonstruoja premjeras, lankydamasis proginiuose susitikimuose užsienyje?

Pirmiausiai – su didžiuliu NEDARBU.

Oficialus bedarbių skaičius šiuo metu vis dar maždaug 300 tūkstančių – per dvejus metus jis išaugo daugiau kaip tris kartus.

Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis Lietuvoje nedarbas išaugo nuo 15,9 proc. ketvirtąjį 2009 metų ketvirtį iki 17,4 proc. ketvirtąjį 2010 metų ketvirtį. Tai trečias pagal dydį pokytis (po Graikijos ir Vengrijos) tarp visų Europos Sąjungos šalių.

Nedarbo rodikliai, nežiūrint į tai, kad teritorinės darbo biržos spaudžiamos sugriežtinti bedarbių registracijos tvarką taip mėginant paveikti nepalankią statistiką, ir šįmet išlieka itin aukšti. Pastaruoju metu darbo mūsų šalyje neturi maždaug 18 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Jaunimo nedarbo lygis mūsų šalyje išaugo 3,4 karto, pasiekė daugiau kaip 30 proc. ir išlieka vienas aukščiausių Europos Sąjungoje.

Tokiam nedarbo lygiui mūsų šalyje neabejotinai didžiausios įtakos turėjo konservatorių Vyriausybės vykdoma politika mokesčių srityje. Antra vertus, Vyriausybė ilgą laiką ignoravusi šią problemą, pastaruoju metu arba apsiriboja trumpalaikėmis, dalinėmis priemonėmis, arba mėgina manipuliuoti skaičiais.

Greta nedarbo rekordus muša ir EMIGRACIJA.

Lietuvoje gyventojų nuo 2010 m. sausio iki šių metų pradžios sumažėjo daugiau kaip 84 tūkst., rodo Statistikos departamento duomenys. Aišku, dalį išvykusių legalizuotis privertė sveikatos draudimo mokestis, tačiau akivaizdu – emigracijos tempas tikrai nelėtėja.

Vien britų duomenimis, imigrantų iš Lietuvos per metus į Didžiąją Britaniją padaugėjo nuo 13 iki 21 tūkst. Neseni tyrimai rodo, kad net ketvirtadalis gyventojų norėtų emigruoti iš Lietuvos. Nustatyta, jog iš Lietuvos emigruoja net 77 proc. žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Kai prarandama aukštos kvalifikacijos darbo jėga, mažėja šalies konkurencinis potencialas. Kas liks tėvynėje po gausios „proto nutekėjimo“ bangos, galime tik įsivaizduoti.

Emigracija ir su ja susijęs Lietuvos gyventojų mažėjimas virsta viena didžiausių mūsų valstybės problemų, su kuria niekaip nesiseka tvarkytis konservatorių Vyriausybei.

Su emigracija susijusi ir kita tema – DEMOGRAFIJA. Demografinė padėtis Lietuvoje – tragiška. Deja, išlaikytinių skaičius kiekvieną dieną vis auga, o dirbančių žmonių, mokančių mokesčius valstybei - vis mažiau. Ateitis - dar niūresnė, nes mirtingumas kone dvigubai didesnis už gimstamumą. Nors tai - tautos ir valstybės išlikimo klausimas, konservatorių Vyriausybė šiai problemai - akla ir kurčia. Pastarieji metai parodė, jog kai šeimai sudaromos sąlygos gimdyti ir auginti vaikus, gimstamumas pradeda augti. Tokią politiką vykdė socialdemokratų Vyriausybės. Kai tik valdžia pradeda elgtis atvirkščiai – būtent taip yra pastaruosius dvejus metus – gimstamumas iškart sumažėja. Nemanau, kad reikėtų taupyti gimstamumo sąskaita, nes tokia investicija mažai mūsų šaliai – tikrai gera investicija.

Demografija - tai labai rimtas klausimas, susijęs ir su ekonominėmis, ir su švietimo bei socialinės infrastruktūros problemomis, jis turi būti sprendžiamas kompleksiškai. Konservatorių Vyriausybė, dangstydamasi deklaracijomis apie tradicinę šeimą, tam neskiria jokio dėmesio.

Padėtis Lietuvos DARBO RINKOJE ir toliau išlieka labai sudėtinga.

Darbuotojai neorganizuoti, profesinės sąjungos leisgyvės, nevyksta Vakaruose įprastos kolektyvinės derybos dėl algų. Todėl nenuostabu, kad darbuotojams apmokama gerokai mažiau, nei jie pagamina. Ar skaičiuotume nominaliais eurais, ar atsižvelgtume į kainų skirtumus šalyse, vis tiek Lietuvos ir, tarkim, Vokietijos vidutinis darbuotojas darbo našumu nesiskiria tiek, kiek skiriasi jiems mokamos algos.

Per pastaruosius dvejus metus Vyriausybė visą dėmesį ir lengvatas skyrė verslui, sumažino pelno mokestį, o biudžetą formavo didinant mokesčius ir karpant pajamas neturtingiausiems žmonėms; užimtumo rėmimas bei reintegracijos į darbo rinką programa patyrė nesėkmę. Todėl valdančiųjų tvirtinimai esą pavyko stabilizuoti situaciją darbo rinkoje yra visiškai nepagrįsti.

SOCIALINĖ ATSKIRTIS Lietuvoje taip pat tapo katastrofiška.

Duomenys rodo, kad vienas penktadalis Lietuvos gyventojų uždirba beveik pusę visų metinių Lietuvos dirbančiųjų pajamų ir vienam gyventojui tenka daugiau kaip 4 tūkst. Lt per mėnesį. Tuo tarpu kitas penktadalis Lietuvos turi pasitenkinti vos 650 Lt pajamų per mėnesį. Tokią socialinę nelygybę galima rasti nebent trečiojo pasaulio šalyse.

Jeigu 2004-2008 m., valdant įvairioms socialdemokratų koalicinėms vyriausybėms, socialinė atskirtis tarp visuomenės sluoksnių mažėjo ir Lietuva galėjo pasigirti pasiekusi daugiau kaip 60 proc. BVP vienam gyventojui nuo ES šalių vidurkio, tai po pustrečių metų konservatorių valdymo šiuo požiūriu atbloškė mus maždaug 2000-uosius.

Objektyvūs faktai rodo, kad konservatorių Vyriausybės išmokų politika ne tik nesumažino skurdo, padidino socialinę atskirtį, bet ir gerokai nuskurdino vidutinį socialinį sluoksnį, skaudžiai kirto per asmenines pastangas išbristi iš skurdo.

Dar viena didžiulė problema – valstybės SKOLA, gulsianti ant mūsų vaikų ir vaikaičių.

Nuo 2008 metų pabaigos konservatorių Vyriausybė jau pasiskolino daugiau kaip 20 milijardų litų. Viso valdžios sektoriaus skola 2011 m. kovo 31 d. viršija 36 milijardus litų. Tai dvigubai didesnė suma, negu optimistiškai suplanuotos šių metų valstybės biudžeto pajamos. Vienam šalies gyventojui tenkanti užsienio sko­la per praėjusius metus padidėjo 45,1% ir siekė 8.300 litų, o vienam dirbančiajam – net 25 tūkstančius litų.

Skolinamasi buvo finansų rinkose labai aukštomis palūkanomis (ypač – 2009 m.), nors kelios aplinkinės šio regiono valstybės 2008 – 2009 m. sudarė žymiai palankesnius skolinimosi susitarimus su Tarptautiniu valiutos fondu.

Dėl brangaus konservatorių Vyriausybės skolinimosi valstybės biudžeto išlaidos palūkanoms nuo 800 milijonų litų 2008 metais išaugs iki 1,9 milijardo litų 2011 metais - tai, ko gero, labiausiai augęs valstybės biudžeto išlaidų straipsnis. O 2012 m. Lietuva turės grąžinti paskolų kartų su palūkanom per 5,4 milijardų litų. Beje, išlaidų palūkanoms prieaugis per 2011 – 2008 metus du kartus viršijo 2010 m. sutaupytas biudžeto lėšas dėl sumažintų pensijų. Tačiau didžiausia blogybė, kad kol kas nėra Vyriausybės plano, kaip valstybė grąžins skolas.

Ne mažesnė problema – didžiulė PRIKLAUSOMYBĖ NUO IŠORĖS FINANSAVIMO ŠALTINIŲ.

Šiuo metu Lietuvos ekonomika ir viešieji finansai didele dalimi priklauso nuo dviejų finansinių išteklių srautų – nuolatinio skolinimosi (apie 9,5 milijardų litų per 2009-2010 m.) ir Europos Sąjungos paramos lėšų (daugiau kaip 5 milijardai litų per 2009-2010 m.). Įskaičiavus dar apie 3-4 milijardus litų, kuriuos kasmet įlieja mūsų emigrantai, Lietuvos ekonomika ir biudžetas kasmet yra finansuojamas milžiniška suma, sudarančia 15 – 18 proc. metinio šalies BVP. Tai milžiniška finansinė ir ekonominė priklausomybė nuo laikinų išorinių finansų srautų.

Kol kas šie pinigai palaiko ekonominį ir finansinį šalies funkcionavimą, jais lopomi biudžeto bei užsienio prekybos deficitai tokiu būdu gesinant krizės sukeltus gaisrus. Tačiau pinigų srautams ženkliau sumažėjus ar nutrūkus, šalį ištiktų ekonominis ir finansinis paralyžius. Precedentas jau yra: prisiminkime, kas atsitiko 2008 m. pabaigoje, kai Lietuvoje veikiantys bankai gerokai pakoregavo savo paskolų srautus. Beje, dėl to didžiąja dalimi ir kilo krizė Lietuvoje.

Konservatorių Vyriausybė nesugeba įsisąmoninti, kad tokia finansinė šalies ekonomikos ir viešojo sektoriaus priklausomybė nuo išorės finansavimo šaltinių yra kelis kartus pavojingesnė, nei energetinė ar kokia nors kita priklausomybė.

Rimtą susirūpinimą kelia ir EUROPOS SĄJUNGOS LĖŠOS, jų panaudojimo efektyvumas.

Šiuo metu karštligiškai siekiama panaudoti jų kuo daugiau, nekreipiant dėmesio į ilgalaikį poveikį šalies biudžetui ir ekonomikos procesams. Tokiu būdu iškraipoma konkurencinė aplinka, skatinamos korupcinės schemos bei išlaikytinių psichologija.

Konservatorių Vyriausybė nemato jokio reikalo nustatyti šios paramos naudojimo ilgalaikio ekonominio efektyvumo kriterijų.

Dažnai į ES paramos lėšas žiūrima tik kaip į trumpalaikio ekonomikos skatinimo šaltinį ir negalvojama apie ilgalaikes tokių investicijų sąnaudas ir naštą mokesčių mokėtojams ateityje.

Tačiau ar kas nors skaičiavo, kiek mokesčių mokėtojams kainuos išlaikyti sporto arenas, brangius objektus, informacines sistemas, kurie buvo ir yra finansuojami ES lėšomis? Tai retorinis klausimas, nes jokių skaičiavimų nėra ir jokia vieša diskusija šiuo atžvilgiu nevyksta.

Lietuva jau daugelį metų turi dvigubą deficitą – biudžeto ir užsienio prekybos. Tas deficitas yra padengiamas skolintais ir dovanotais pinigais. Tai reiškia, kad vis dar gyvename ne pagal savo išgales ir labai tikėtina, kad ateityje patirsime naujų finansinių problemų.

Deja, Lietuvoje trūksta objektyvaus kalbėjimo ir diskusijų apie tikrąsias ekonomines ir finansines šalies problemas, jaučiamas akivaizdus valdančiųjų noras puoselėti teigiamus lūkesčius, tikintis, kad tai padės atsigauti ekonomikai. Toks kalbėjimo stilius trukdo objektyviai vertinti realią padėtį, suprasti problemas, jas spręsti.

Tuo metu, kai beveik visos Europos Sąjungos šalys, mėgindamos amortizuoti krizės pasekmes, pagrindinį dėmesį skyrė darbo vietų išsaugojimui, naujų kūrimui bei ūkio skatinimui, konservatorių Vyriausybė siekė visas problemas išspręsti mažindama biudžeto išlaidas, o ne galvodama apie pajamas.

Kai valdantieji bandė įveikti krizę įvykdydama „naktinę“ mokesčių reformą, nuskriausdama pažeidžiamiausius visuomenės narius – pensininkus ir vaikus auginančias motinas, Suomijoje, šalyje, kurią A.Kubiliaus konservatoriai nuolat kelia pavyzdžiu, iš socialinės rūpybos srities nebuvo atimtas nė vienas euras.

Suomijos vyriausybė nemažino nei algų, nei pensijų, nei socialinių išmokų. Suomijos Vyriausybės požiūriu, „padėti labiausiai pažeidžiamų žmonių grupėms yra mūsų ideologija. Nupjaudami socialinę pagalbą suvalgytume savo ateities galimybes. Mūsų tikslas – kad šalis augtų, bet tam neaukotume savo gerovės”.

Kodėl būtent valdančiųjų koalicija elgėsi priešingai, nei daugelis Europos Sąjungos šalių? Vienas iš atsakymų: valdančiųjų krizės įveikimo programai, konservatorių Vyriausybei didelę įtaką turėjo ekspertai, susiję su Lietuvoje veikiančiais bankais, jų interesais.

Todėl konservatorių Vyriausybė ne tik padidino mokesčių naštą, bet ir suskubo itin brangiai skolintis tarptautinėse rinkose.

Spręsti ekonomikos, o ypač biudžeto, problemas mažiausias pajamas gaunančių žmonių sąskaita yra tipiška šiuolaikinio liberalizmo, tiksliau, neoliberalizmo, nuostata. Ir ši nuostata nėra koks atsitiktinis dalykas, ji plaukia iš šios doktrinos vertybių bei principų.

Ši tema yra susijusi ir su mūsų socialdemokratinėmis vertybėmis, todėl į ją derėtų atkreipti ypatingą dėmesį.

Lietuva du dešimtmečius, nepriklausomai, kas buvo valdžioje, labai stipriai buvo veikiama liberalizmo ar neoliberalizmo ideologijos.

Tai tenka pripažinti.

Būtent šios ideologijos kontekste privatizacija buvo laikoma universaliu vaistu nuo bet kokių ekonominių negalavimų. Teiginys esą privatus savininkas bet kokiomis aplinkybėmis tvarkysis geriau, nei valstybė buvo tarsi neapskundžiama tiesa. Reikėjo visos virtinės skaudžių istorijų, kurių metu buvo neabejotinai pažeistas viešasis interesas, kad suprastume – vieno kurio požiūrio suabsoliutinimas neduoda nieko gero.

Neoliberalizmo ideologija yra tik vienas iš pasiūlymų, kaip efektyviau panaudoti visuomenės resursus pasiekiant maksimalių rezultatų.

Liberalizmas akcentuoja efektyvumą siekiant rezultatų ir kur kas mažiau dėmesio skiria socialiai teisingam ir solidariam tų rezultatų paskirstymui. Yra ekonominio bei socialinio vystymosi laikotarpių, kai visuomenės nuotaikos liberalėja, kai panašus požiūris gal ir gali atnešti tam tikrų pozityvių poslinkių.

Tačiau atsidūrus panašioje padėtyje, kaip šiandien, kiekvienam neangažuotam, nesuinteresuotam vertintojui turėtų būti akivaizdu: neoliberalizmas atneša daugiau sumaišties ir socialinės poliarizacijos negu pažangių socialinių sprendimų.

Dabar ši ideologija tarnauja tam, kad būtų galima pateisinti socialinės apsaugos, švietimo bei kitų sričių greitesnę privatizaciją. Liberalizmo apologetai mėgina diegti privataus verslo metodus į viešąjį administravimą ir tai duoda, švelniai tariant, labai prieštaringų rezultatų.

Dabar Lietuvos viešajam sektoriui yra iškilęs rimtas pavojus dėl menamos ekonominės naudos tiesiog būti sunaikintam. Todėl į pirmą planą iškyla uždavinys suderinti ekonominį efektyvumą su socialinio teisingumo siekiais.

Socialinio teisingumo principai mūsų valstybėje buvo pažeisti daug kartų – privatizuojant šalies ūkį, mažinant pensijas, darbdavių bei pavaldinių santykiuose.

Netinkamas darbdavių elgesys su pavaldiniais darbo vietose įgijo grėsmingą mastą. Dažnai pavaldiniai išnaudojami, žeminami ir neįvertinami. Net ir dirbantis žmogus Lietuvoje jaučia didelę įtampą ir socialinį diskomfortą (dėl galimybės netekti darbo, netekti geresnių pareigų arba sumažinti atlyginimą), nekalbant apie nedirbančius asmenis, kai ilgalaikis nedarbas kelis kartus sumažina galimybes vėl įsidarbinti.

Esu įsitikinęs, kad žmonės nori tokių politikų, kurie ieškotų praktinių problemų sprendimų, remdamiesi sąžininga ir pragmatiška politika pagrįsta, vertybėmis bei principais grįsta ideologija.

Yra tvirtinančių, kad šiais laikais ideologija atlieka tik pagalbinį, iš esmės viešųjų ryšių vaidmenį.

Taip nėra.

Žinoma, ideologija nebeužima tokio vaidmens, kaip daugiau kaip prieš šimtą metų, kai tvėrėsi Lietuvos socialdemokratai. Tačiau be ideologijos politinė partija praranda orientyrus ir vertybes.

Ideologija yra svarbi politikos konstravimo dalis. Tai politinis įrankis, kuriuo grindžiama politinės struktūros, partijos, vyriausybės veikla, nustatomas jos vystymosi vektorius. Ideologija suteikia veiksmų programoms ir įgyvendinamoms strategijoms pagrindą, aprobaciją veikti.

Socialdemokratinė ideologija įveikė laiko išbandymus ir yra viena iš svarbiausių ideologijų pasaulyje.

Jos pagrindine tema buvo ir liko - žmogus.

Ir mūsų pagrindinis šūkis taip ir skamba: „Svarbiausia – žmogus!!“.

Ir tai nėra abstrakcija, anapus jos slypi apibrėžtas turinys.

Pirmiausia, mes akcentuojame, kad Lietuvoje nėra kitų reikšmingų resursų išskyrus žmones, jų potencialą. Tai yra mūsų pagrindinis turtas, mūsų realių resursų „Mendelelejevo lentelė“.

Antra vertus, tai reiškia, kad jokie skaičiavimai, procentai, kalbantys apie visos šalies ar atskiro sektoriaus pajėgumą negali būti laikomi laimėjimu, kol tai nepasiekia konkretaus žmogaus, atskiro namų ūkio.

Žmonės yra mūsų valstybės pagrindas. Nuo žmogaus, namų ūkio gerovės priklauso valstybės gerovė.

Kartais tvirtinama esą socialdemokratija yra grynai darbo žmonių ideologija. Tai tiesa, tačiau reikalauja patikslinimo. Griežtai kalbant, dirbantiesiems galime priskirti ir prekybos centro kasininkę, ir to centro savininką. Skiriasi darbo pobūdis ir, žinoma, atlygis už darbą.

Tačiau socialdemokratinės ideologijos esminiai postulatai susiję ne vien su atlygiu už darbą, bet ir su socialiniu teisingumu bei solidarumu. Socialdemokratu save gali vadinti tas, kuriam svarbu, kad darbo rezultatai būtų paskirstyti teisingai ir solidariai. Kad atlygis už darbą būtų toks, kuris užtikrintų žmogaus orumą, jo galimybes bendrauti su kitu žmogumi kaip lygus su lygiu.

Solidarumą suprantu kaip gebėjimą dalintis, kai turi daugiau, nes tie, kuriems pasisekė labiau, už savo asmeninę gerovę turi būti dėkingi ne tik sau, bet ir visuomenei, kurios sukurtu darbu jie naudojosi ir tebesinaudoja.

Darbo žmonėms, tiems, kurie gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, kuriems taupymas yra ne prabangos, o būtinumo, išgyvenimo dalykas, socialinio teisingumo ir solidarumo reikalai dažniausiai yra kur kas labiau priimtini. Todėl ir sakome, kad socialdemokratija yra pirmiausiai darbo žmonių požiūris. Tačiau gebėjimas solidarizuotis, jautriai išgyventi socialinę nelygybę juk nėra apribotas socialiniu sluoksniu.

Moderni socialdemokratinė ideologija transformuojasi į pliuralistinę politiką, t.y., orientuojamasi į platesnius socialinius sluoksnius bei atstovaujama pliuralistiniams interesams. Nyksta ribos tarp partinių atstovaujamų grupių. Todėl socialdemokratinė ideologija gali atstovauti ir atstovauja ne vien mažas pajamas gaunančius ar viduriniąją klasę, bet platesnius socialinius sluoksnius.

Pliuralistinių interesų erdvėje partijos identitetas, kitaip sakant, pagrindiniai požymiai, kuriais skiriasi mūsų partija nuo kitos, tampa dar aktualesne problema. Čia svarbūs ne tik žodžiai, bet ir darbai. Todėl tie identiteto požymiai - ne vien partijos pavadinimas, deklaruojamos ideologinės nuostatos ar politinė programa, bet ir praktinė veikla realizuojant savo nuostatas ir programas.

Svarbu ne tik tai, ką rašome savo programoje, ką deklaruojame, bet ir kaip veikiame. Ar siūlome, ar mėginame įgyvendinti pasaulio socialdemokratų plačiai naudojamus instrumentus mažinti socialinę atskirtį? Ar nuosekliai siekiame mokesčių sistemos pertvarkos įvedant progresinio mokesčio tarifą, turto ir brangaus turto įsigijimo mokesčius, nulinį pajamų mokesčio tarifą mažai uždirbantiems, atsisakant neapmokestinamo pajamų minimumo, kuris taikomas visiems, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų?

Socialdemokratų frakcija Seime pateikė Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo projektą, kuriuo Lietuvoje būtų įvesti progresiniai gyventojų pajamų mokesčiai. Tai programinė socialdemokratų nuostata, kurios įgyvendinimas rodo, jog esame pasiryžę keistis ir būti nuoseklūs.

Visose Europos Sąjungos senbuvėse veikia progresinis gyventojų pajamų mokestis. Sumažinus jo tarifą mažoms pajamoms, išauga vargingųjų gyventojų perkamoji galia, o pakėlus tarifą turtuoliams, jų vartojimas nenukenčia.

Progresiniai mokesčiai – ne tik ekonomikos, bet ir politikos, pačios demokratijos klausimas: reikia daugiau paimti iš turtingesnių, lengvinti naštą silpnesniems. Tai solidarumo mokestis, padedantis sumažinti socialinę nelygybę ir užtikrinti daugiau socialinio teisingumo. Didesnes pajamas gaunantiems gyventojams tektų didesnė mokesčių dalis, kuri per išmokas iš biudžeto bei socialinę paramą padėtų vargingiau gyvenančiai visuomenės daliai.

Laisvės, solidarumo ir socialinio teisingumo lozungai nėra tušti.

Turime drąsiai ir atvirai pasakyti Lietuvos žmonėms, kad mes, socialdemokratai, esame ta politinė jėga, kuri ne tik yra pasirengusi imtis politinės atsakomybės, atsakomybės formuoti valdžią, bet ir žino, turi kompetencijos tai padaryti.

Šiandien svarstysime suvažiavimo Deklaracijos projektą, kuriame pateiktos mūsų siūlomos valdymo reformos gairės.

Mes pristatysime svarbiausias savo veiklos kryptis, kuriomis remiantis bus kuriama mūsų alternatyvi programa. Mes kviesime aptarti mūsų politines veiklos kryptis įvairias nevyriausybines, visuomenines organizacijas, grupės, atskirus mokslininkus, ekspertus, patys inicijuosime tokius aptarimus. Esame atvira partija ir kviečiame Lietuvos žmones diskutuoti ir dėl socialdemokratinių vertybių, ir jų įgyvendinimo principų.

Mieli bičiuliai,

norėdami įgyvendinti užsibrėžtus tikslus bei išsikeltus uždavinius turime turėti instrumentą – tvirtą ir sutelktą partiją. Ji turi būti ne tik veikianti efektyviai, bet ir patraukli – pirmiausia tiems žmonėms, kurie asmeniškai pasirengę įsilieti į partijos gretas. Narių skaičius – vienas iš objektyviausių kriterijų, liudijančių partijos patrauklumą. Todėl labai džiugu, jog per ataskaitinį laikotarpį socialdemokratų Lietuvoje pagausėjo 3 tūkst. narių ir dabar mūsų yra jau 18.831.

Beveik pusė visų narių (49,2 proc.) yra moterys, o šeštadalį (17 proc.) sudaro jaunimas. Tai neblogos proporcijos. Nemažai naujų narių į partiją atėjo didžiuosiuose miestuose, taip pat Kauno, Raseinių, Tauragės, Kaišiadorių, Mažeikių, Šiaulių, Utenos, Vilkaviškio rajonuose.

Štai Utenos rajono skyrius, vadovaujamas Alvydo Katino per dvejus metus pagausėjo 78 nariais. Kauno rajono skyrius (skyriaus pirmininkas Kauno rajono meras Valerijus Makūnas) per ataskaitinį laikotarpį stipriai plėtėsi ir nuo 814 išaugo iki 1026 narių. Nuo 482 iki 896 partijos narių skaičių padidino ir LSDP Klaipėdos miesto skyrius (pirmininkas Sigitas Dobilinskas). Klaipėda aplenkė net Kauno miestą, kurio skyrius metų pradžioje turėjo 718 narių. Šie pavyzdžiai rodo, jog socialdemokratinės idėjos buvo ir yra artimos daugeliui šalies žmonių. Ir matydami jiems rodomą dėmesį, aktyvų partiečių darbą bei jo rezultatus, žmonės noriai įsitraukia į partinę veiklą.

Reikia pastebėti, jog mums vis dėlto nepavyko pasiekti to, kas buvo numatyta XXIX suvažiavime – sumažinti skaičių skyrių, turinčių mažiau nei 100 narių. Aštuoniuose skyriuose LSDP narių skaičius yra mažesnis, o mažiau nei 70 narių yra Švenčionių ir Varėnos skyriuose. Partijos narių skaičius sumažėjo 6 skyriuose: Biržuose, Jonavoje, Plungėje, Rietave, Rokiškyje, Zarasuose. Šių skyrių vadovai turėtų susirūpinti savo gretų augimu, aktyviai dirbti su jaunimu.

Per ataskaitinį laikotarpį partinių grupių skaičius skyriuose buvo nuosekliai didinamas ir tai labai svarbu norint tinkamai pasirengti rinkimams. LSDP skyriuose grupių skaičius išaugo nuo 872 iki 990. Net penkiolika grupių padidėjo Raseinių skyrius. Tai džiugina. Tačiau šią veiklą reikia tęsti ir toliau, siekiant priartinti grupių skaičių prie rinkiminių apylinkių skaičiaus.

Skyrių veiklos efektyvumui Prezidiumas, Valdyba kėlė didelius reikalavimus. Ne kartą posėdžiuose aptarti konkrečių skyrių darbai, nagrinėti ryšių stiprinimo ir organizacinės veiklos klausimai, reguliariai analizuotos skyrių ataskaitos, organizuoti miestų ir rajonų skyrių aktyvo susitikimai pagal apskritis, aplankėme visus skyrius. Pokalbiai su bičiuliais visada buvo atviri, dalykiški ir kritiški. Daugelis skyrių yra veiklūs, gyvybingi, partijos nariai turi autoritetą kolektyvuose, yra matomi ir gerbiami žmonės. Tarp geriausių galėčiau paminėti Akmenės rajono (pirmininkas Vladislovas Balkauskas), Birštono (Nijolė Dirginčienė), Druskininkų (Ričardas Malinauskas), Kauno rajono (Valerijus Makūnas), Marijampolės (Vidmantas Brazys), Tauragės (Pranas Petrošius) skyrius.

Pavyzdžiu kitiems skyriams gali būti Utenos rajono skyrius, vadovaujamas Alvydo Katino. Per metus vietinėje rajono žiniasklaidoje buvo paskelbti 98 straipsniai apie šio skyriaus, jo bičiulių veiklą. Skyriaus „Jaunimo“ grupėje, kuri susikūrė prieš metus laiko, visi partijos bičiuliai aktyvūs. Skyriaus nariai noriai dalyvauja akcijoje „Darom“ tvarkant Vyžuonų parką, LSDP sąskrydyje, patys organizuoja ekskursijas, rengė stovyklą skyriaus partiniam jaunimui, dalyvauja miesto šventėse. Veiklios ir iniciatyvios Dauniškio, Pačkėnų, Vaikutėnų grupės.

Todėl neatsitiktinai Utenoje per savivaldybių rinkimus už socialdemokratų kandidatus balsavo 2000 rinkėjų daugiau nei per praėjusius rinkimus. Rezultatas įkvepiantis: iškovota 3 mandatais daugiau, nei 2007 metais.

Kauno rajono skyriaus pirmininkas Valerijus Makūnas sugebėjo sutelkti bičiulius produktyviam darbui, dėl to savivaldybių tarybų rinkimuose skyriaus bičiuliai iškovojo 12 mandatų iš 27 ir užsitikrino 34,07 proc. rinkėjų palaikymą (2007 m. – 8 mandatai ir 29,6 proc. rinkėjų).

Druskininkų skyrius pagal iškovotų mandatų skaičių išlieka absoliučiu lyderiu visoje šalyje (60,6 proc. rinkėjų balsų ir 17 mandatų).

Deja, turime ir kitokių pavyzdžių. Skyrių narių skaičiaus didėjimas, jei jis neparemtas nuoseklia, aktyvia partine veikla, savaime nepagerina rinkimų rezultatų. Taip nutiko išaugusiam Klaipėdos skyriui, kur rinkimų rezultatai liko tokie patys kaip ir 2007 metais. Skyriui trūksta susitelkimo ir vienybės, vadovybė nesugeba derinti nuomonių įvairovės, susitelkti ir sutelkti skyriaus narius lemiamais momentais. Tai trukdo pasiekti geresnių rezultatų.

Biržų skyrius yra tarp blogiausiai pasirodžiusių per rinkimus. Jei 2007 m. Biržuose turėjome 8 mandatus, tai po šių metų savivaldos rinkimų turime tik 3, o rinkėjų balsų gauta beveik trigubai mažiau. Tokius rezultatus didžiąja dalimi nulėmė skyriaus vidaus nesutarimai. Skyrius neaugo, iš partijos išėjo aktyvesni žmonės. Rezultatas dėsningas: pralaimėti rinkimai Biržų rajone.

Analizuojant kitų rajonų ir miestų nesėkmes matyti, kad dažniausiai bėdos ištinka tuos skyrius, kurių vadovai neįsiklauso į kritiką, yra arogantiški, nemoka bendrauti su žmonėmis. Tokie vadovai, deja, negali ir nenori savikritiškai pažvelgti į savo veiklą.

Štai didžiausias Lietuvoje bei sparčiai augantis Vilniaus skyrius gavo tik 7,08 proc. rinkėjų balsų, mūsų trumpoką sąrašą palaikė vos 13,6 tūkst. rinkėjų. Ar galime tikėtis gerų rezultatų 2012 m. rinkimuose, jei nebus padaryta rimtų išvadų? Vargu. Tai ypač apmaudu, nes pats rinkimų kampanijos organizavimas vyko pakankamai sklandžiai, skyriui talkino profesionali viešųjų ryšių kompanija. Apmaudu ir tai, kad vertinat rinkimų rezultatus Vilniuje trūksta savikritiškumo, ieškoma kaltų.

Bičiuliai, reikia dirbti, ne ieškoti kaltininkų! Pirmiausia spręskime klausimus savo skyriuose, mokėkime būti savikritiški ir atsakingi. Sugebėkime sutelkti partijos narius efektyviam darbui. Daugiau dėmesio skirkime bendravimui su žmonėmis. Ir tuomet bus rezultatai.

Apskritai galima teigti, kad per ataskaitinį laikotarpį pagerėjo metodinė ir dalykinė parama partijos skyriams. Lankėmės visuose miestuose ir rajonuose, susitikinėjome su partijos aktyvu, vietos gyventojais, bendravome su žiniasklaidos atstovais.

Nuolat rekomenduodavome bičiuliams dažniau naudotis LSDP internetinėje svetainėje skelbiama informacija apie mūsų poziciją, išsakoma spaudos konferencijose, diskusijose per televiziją bei radiją.

Deja, reikia pripažinti, kad kai kurie skyriai vis dar pakankamai vangiai naudojasi įvairių tyrimų ir apklausų rezultatais, kurie padėtų apibendrinti situaciją, išskirti prioritetus ir koncentruoti jėgas.

Visuose partijos skyriuose įvyko ataskaitiniai-rinkiminiai susirinkimai ir konferencijos. Iš 60 skyrių pasikeitė 16 pirmininkų.

Palinkėkime jiems sėkmės šiame nelengvame darbe!

Suprantu, kad nėra lengva skirti visą energiją socialdemokratinių vertybių sklaidai, juk dažniausiai yra dirbama visuomeniniais pagrindais. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie tam skiria savo laiką ir jėgas.

Tiesa, kartais tenka pastebėti, kad yra tarsi drovimasi savo partiškumo.

Reikia ne drovėtis, o didžiuotis, kad esame socialdemokratai!

Kalbėkite žmonėms, veikime per žmogiškus santykius, o ne vien per viešuosius ryšius.

Mūsų žodis turi pasiekti žmonių širdis, privalome išsikovotume jų pasitikėjimą.

Kitaip tikrai nieko nebus.

Brangūs bičiuliai,

kaip žinote, LSDP Tarybos kompetencijos ribose pagrindinis uždavinys yra numatyti ir organizuoti partijos veiklą tarp partijos suvažiavimų.

Per ataskaitinį laikotarpį įvyko 13 Tarybos posėdžių, kuriuose dažniausiai aptarinėjome politinę ir ekonominę situaciją šalyje, partijos poziciją, strategijos ir taktikos klausimus, mūsų veiklą rengiantis rinkimams. Vienu iš pirmųjų savo pareiškimu partijos Taryba išreiškė tvirtą poziciją „Dėl kairiųjų politinių jėgų konsolidavimo“.

LSDP kaip svarbiausia opozicinė jėga paragino vienytis kairiąsias ir centro kairės jėgas siekiant bendro tikslo – gerovės valstybės. Deja, mūsų pozicijai nebuvo pritarta. Į pirmą planą iškilo kai kurių partijų savanaudiški tikslai, tad gerovės valstybės idėja kol kas lieka tik mūsų programiniuose dokumentuose.

Tarybos narių daugumą sudaro atstovai iš miestų ir rajonų skyrių. Tai tie mūsų partijos bičiuliai, kurie įvairiose Lietuvos vietovėse mato, kaip gyvena žmonės, jaučia jų bėdas. Tačiau jų balsą Tarybos posėdžiuose girdėjome retokai, nors kartais norėjosi kritiško požiūrio, pasiūlymų dėl mūsų veiksmų. Jeigu ir buvo pasisakoma, kalbėjo dažniausiai tie patys asmenys. Ne visada ir partijos Tarybos nutarimai aptariami skyriuose, grupėse. Reikalinga nuolatinė diskusija, grįžtamasis ryšys - kitaip priimami nutarimai taip ir liks popieriuje. Į šiuos dalykus reikia atkreipti dėmesį.

Per ataskaitinį laikotarpį įvyko 23 Prezidiumo posėdžiai, kuriuose svarstyti 173 klausimai, 28 iš jų tiesiogiai buvo susiję su LSDP skyrių veikla. Prezidiumas nuolat domėjosi partijos bičiulių darbais vietose. Vienu ar kitu aspektu buvo nagrinėta Kauno, Panevėžio, Šiaulių miestų, Alytaus, Vilniaus, Akmenės, Rokiškio, Lazdijų, Tauragės, Zarasų, Jurbarko, Biržų, Molėtų, Šalčininkų, Šilalės, Šilutės rajonų skyrių veikla.

Suprantama, dažniausiai buvo aptariami su rinkimais susiję reikalai. Apibendrindami organizacinį darbą už vieną ar kitą laikotarpį, rinkiminės kampanijos rezultatus, vertinome skyrių darbą, teikėme atitinkamas rekomendacijas, pasiūlymus, išsakėme kritines pastabas.

Pagal Statuto reikalavimus Taryba aktualiems partijos veiklos klausimams analizuoti, pasiūlymams rengti sudarė 15 komitetų, į kurių sudėtį galėjo būti įtraukti ir ne LSDP nariai. Beje, 11-kai komitetų vadovavo Seimo nariai, kurie buvo realiausi pretendentai į atitinkamų sričių ministrus.

Partijos Prezidiumas praktikavo komitetų informacijas posėdžiuose. Iš dalykiškų informacijų bei komitetuose svarstytų klausimų aktualumo galima daryti išvadą, kad pakankamai produktyviai dirbo Energetikos (pirmininkė B.Vėsaitė), Švietimo ir mokslo (pirmininkas R.Vaitkus), Sveikatos apsaugos (pirmininkas J.Juozapaitis) komitetai. Beje, Sveikatos apsaugos komitetas sulaukė ir ministro dėmesio, kuris informavo, jog atsižvelgė į rekomendacijas ir jomis papildė Sveikatos sistemos plėtros metmenų projektą 2010-2015 m. Nemažai pasiūlymų mūsų frakcijai Seime pateikė Vidaus reikalų komitetas (pirmininkas E.Gustas). Pagal juos galėjome greičiau apsispręsti dėl kai kurių įstatymų pakeitimo projektų. Komitetai daug dėmesio skyrė Alternatyviosios Vyriausybės programos rengimui ir tobulinimui.

Vis dėlto komitetų darbą reikėtų padaryti operatyvesnį, reguliaresnį ir dažnesnį. Tenka pripažinti, kad vis dėlto rimta problema yra komitetų narių iš rajonų dalyvavimas komitetų posėdžiuose. Manau tikslinga būtų ateityje komitetų posėdžius derinti su LSDP tarybos posėdžiais bei panaudoti šiuolaikines informacines technologijas. Pasitelkę profesionalius savo srities specialistus, ekspertus galėtume greičiau įvertinti padėtį, imtis konkrečių veiksmų.

Objektyviam skyrių veiklos vertinimui įdiegėme skyrių darbo įsivertinimo kriterijų sistemą. Jos dėka galima tiksliau nustatyti pokyčius ir tendencijas. 5 balų ir 20 kriterijų sistema leido sugrupuoti skyrius į gerai, patenkinamai ir silpnai dirbančius.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad kai kurie skyriai pernelyg mažai dėmesio kreipė į Prezidiumo nutarimus ar rekomendacijas, Prezidiumo posėdžiuose apsvarstytus ir apibendrintus dalykus.

Pavyzdžiui, nutarime dėl Jurbarko skyriaus darbo rekomendavome atkreipti dėmesį į tai, jog partinis darbas sudėtingos politinės situacijos šalyje sąlygomis tiesiogiai priklauso nuo tarpusavio supratimo, tolerancijos, susiklausymo, vienybės ir bendrų pastangų.

Tai, iš esmės, buvo rekomendacija visiems skyriams. Ruošiantis savivaldybių tarybų rinkimams reikėjo sutelkti visų partijos bičiulių jėgas, buvo būtina įsiklausyti į kiekvieno nuomonę, skatinti jaunų partijos narių iniciatyvas. Būkime atviri, tikrai ne visada to pavykdavo pasiekti.

Keletą kartų Prezidiumui buvo pateikta informacija apie priimtų nutarimų vykdymo kontrolę. Atkreipėme skyrių pirmininkų dėmesį į tai, kad partijos nutarimų vykdymas yra jų asmeninė atsakomybė. Juolab, kad priimami nutarimai yra svarbūs kolegialaus partijos vadovaujančio organo dokumentai sudarantys galimybes koordinuoti socialdemokratų veiksmus šalyje, įvertinus situaciją pakoreguoti miestų ir rajonų skyrių veiklos kryptis, pakeisti taktinius sprendimus. Nutarimais norime nuolat stiprinti ryšius su partijos skyriais ir grupėmis. Didele dalimi mūsų partijos priimamų nutarimų įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo miestų ir rajonų skyrių sugebėjimo adekvačiai reikalavimams juos įgyvendinti.

Deja, siekiant užsibrėžtų tikslų neretai pritrūkstama reiklumo ne tik skyriuose, bet ir pačiam Prezidiumui. Tą taip pat tektų pripažinti.

Valdybos, Prezidiumo, Tarybos posėdžiai vykdavo reguliariai. Juose nuolat informavau apie politinę-ekonominę situaciją, galimus partijos veiksmus tolesnėje partijų konkurencinėje kovoje, atsižvelgdavau į kolegų patarimus ir pasiūlymus.

Per ataskaitinį laikotarpį 39-uose Valdybos posėdžiuose nagrinėti beveik 200 klausimų. Dažniausiai tai buvo Prezidiumų ir Tarybos posėdžių organizaciniai reikalai, finansiniai-ūkiniai partijos reikalai, renginių ir akcijų organizavimas. Žinoma, vyravo ir politiniai, rinkimų organizavimo, partinio darbo klausimai.

Galima tvirtinti, kad Valdyba pasiteisino kaip partijos valdymo organas kasdieniniams reikalams spręsti.

Per pastarųjų pora metų mums teko sudalyvauti visoje eilėje rinkimų. Dalyvavome Prezidento ir Europos parlamento rinkimuose, rinkome savo atstovą į Seimą Šilalės-Šilutės, Vilniaus–Šalčininkų bei Marijampolės apygardose. Pagaliau visai neseniai pasibaigė rinkimai į savivaldybių tarybas. Rinkimai – visuomet rimtas iššūkis partijai.

Reikia pastebėti, jog LSDP vienintelė iš tradicinių partijų turėjo savo kandidatus visose Respublikos Prezidento rinkimuose. Dėkoju bičiuliams, iškėlusiems mane kandidatu į Prezidento postą. 2009 m. Prezidento rinkimuose už mane, o reiškia už LSDP, balsavo daugiau kaip 162 tūkst. rinkėjų arba 11,68% balsavusių. Manau, mūsų dalyvavimas Prezidento rinkimuose turėjo nemažą telkiančią, mobilizacinę reikšmę.

Rinkimuose į Europos parlamentą mums sekėsi dar geriau. Už LSDP balsavo 18,12% balsavusių, anksčiau turėjome du mandatus, dabar gavome tris. Mūsų bičiuliai V. Blinkevičiūtė, Z. Balčytis, J. Paleckis dirba labai aktyviai ir Europos Parlamente, ir Lietuvoje - kaip LSDP pirmininko pavaduotojai.

Daug aistrų sukėlė šių metų rinkimai į savivaldos tarybas. Mes iškėlėme kelis uždavinius: 1) surinkti daugiausia balsų; 2) laimėti daugiausia mandatų; 3) turėti atstovų visose savivaldybėse; 4) kuo didesniame skaičiuje savivaldybių įeiti į valdančiąsias koalicijas.

Visi užsibrėžti uždaviniai yra įvykdyti. Įvertinus rinkimų rezultatus galima vienareikšmiškai pareikšti – 2011 m. rinkimus į savivaldos tarybas laimėjo LSDP.

Iškart po rinkimų konservatoriai pradėjo, sakyčiau, isteriškai trimituoti, kad būtent jie, praradę apie 100 mandatų, laimėjo rinkimus. Kodėl pralošę apie 100 mandatų konservatoriai staiga sukruto skelbti pergalę? Paaiškinimas paprastas: dėl A.Kubiliaus vykdomos politikos jie tikėjosi būti visiškai sutriuškinti, tačiau pralošė ne tiek, kiek tikėjosi. Ir tai jiems tapo pakankamu pagrindu trimituoti apie pergalę. Manau tai labai netvirtas, apgaulingas pagrindas. Jeigu realiai pralaimėjus rinkimus pakanka įžūlumo be skrupulų tvirtinti, kad laimėta pergalė, tuomet iš tokios politinės jėgos, šiuo atveju iš konservatorių, galima laukti bet ko - tai viena iš praėjusių rinkimų išvadų.

Tuo tarpu mūsų partija padidino mandatų skaičių nuo 302 iki 328 – tai tikrai neblogas rezultatas. Už mūsų partiją balsavo 21,49 proc. rinkėjų t.y. maždaug 4 proc. daugiau, nei už antroje vietoje atsidūrusius konservatorius (16,32 proc.). Ir Darbo partiją, ir Tvarką ir teisingumą lenkiame maždaug 11 proc. Ką tai reiškia? Kad ir kaip opozicija esame akivaizdūs lyderiai.

Net 18-oje savivaldybių socialdemokratai užėmė 1-siąs vietas, surinkę daugiausiai rinkėjų balsų. 16-oje savivaldybių esame antri. Galime pasidžiaugti, jog net 24 savivaldybėse, lyginant su 2007metų rinkimais, mandatų skaičius padidėjo. 6 mandatais daugiau gavome Neringoje, Kauno rajone, 4 mandatais gavome daugiau Šiaulių mieste, Tauragėje, 3 mandatais daugiau – Utenoje, Mažeikiuose.

Už mus balsavo ten, kur socialdemokratų merai, savivaldybės administracija dirbo žmonėms. Štai Kauno rajono meras bičiulis Valerijus Makūnas per savo kadenciją inicijavo daug naujų projektų, susijusių su žmonių socialinėmis reikmėmis. Žmonės tai vertina, pasitiki ir todėl mus remia. Ir natūralu, kad tai atsispindi rinkimų rezultatuose.

Reikia pasidžiaugti, kad socialdemokratai vadovaus 19-ai savivaldybių. Tai beveik trečdalis visų savivaldybių.

Ne mažiau svarbu, kad iš septynių didžiųjų šalies miestų keturių merais tapo socialdemokratai: Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Alytaus. Tuo metu konservatoriams nepavyko laimėti nė vienų mero rinkimų didžiuosiuose miestuose.

Suvažiavimo dalyvių vardu noriu pasveikinti mūsų bičiulius merus ir palinkėti visokeriopos sėkmės šiame nelengvame darbe, sutarimo su koalicijų partneriais, gerų darbo rezultatų!

Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti Marijampolėje į Seimą išrinktą bičiulį Albiną Mitrulevičių, kuris dėl laisvos parlamentaro vietos antrajame ture varžėsi su konservatoriumi Valdu Pilecku. Įtikinančia pergale rinkimus II ture laimėjo socialdemokratas – už jį balsavo 55,52 proc. rinkėjų. Tuo tarpu jo oponentą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narį V.Pilecką parėmė 44,48 proc. rinkėjų. Tai – dar vienas įrodymas, kad rinkėjai pasitiki mūsų partija.

Tačiau mes negalime manyti, kad padarėme viską. Itin neramina padėtis didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Čia mūsų pozicijos nėra pakankamai stiprios. Šių skyrių vadovybėms reikia parengti veiklos strategiją, aiškius planus, kaip geriau būtų galima pristatyti mūsų partijos programą, jos veiksmus žmonėms. Būtent nuo to ir priklauso tvarūs rinkimų rezultatai.

Visas mūsų rinkimines kampanijas koordinavo LSDP Centrinis rinkimų štabas, kuriam vadovavo bičiulis Juozas Olekas. Štabą sudarė 22 bičiuliai. Per tą laikotarpį štabas surengė 53 posėdžius. Juose išsamiai buvo svarstomi klausimai, susiję su artėjančiais rinkimais: plakatai, lankstinukai, programos ir kt. Informacijos apie centrinio rinkimų štabo darbą ne kartą buvo išklausytos LSDP tarybos posėdžiuose. Centrinis rinkimų štabas didelį dėmesį skyrė ryšių su skyriais stiprinimui. Kiekvienas štabo narys ne tik buvo atsakingas už konkrečią veiklos sritį, bet ir už kuruojamą apskritį. Ypatingas dėmesys buvo skirtas rinkimų štabų sudarymui, jų veiklos planavimui bei kontrolei. Centrinio rinkimų štabo nariai nuolat teikdavo informacijas apie išvykas į skyrius, apie skyrių pasiruošimą rinkimams.

Kitas svarbus darbas, kuriam didelę reikšmę skyrė rinkimų štabas – partijos aktyvo mokymas. 2009 metais mokymai buvo surengti apskrityse. Juose buvo išanalizuota priešrinkiminė situacija šalyje, mūsų partijos galimybės artėjančiuose rinkimuose, santykiai su kitomis partijomis, skyrių bendradarbiavimas ir kiti aktualūs klausimai. Antrajame mokymų etape 2010 metais buvo sprendžiami praktiniai uždaviniai. Apskričių mokymuose dalyvavo žinomi politologai, sociologai, kuriems buvo keliamas uždavinys - išmokyti partijos aktyvistus dirbti su rinkėjais, su skirtingų socialinių grupių atstovais. Šiuose mokymuose dalyvavo partijos vadovybė, štabo nariai, buvo nuolat palaikomas ryšys su skyrių rinkimų štabais. Teikdamas metodinę paramą skyriams, centrinis rinkimų štabas išsiuntė į skyrius daug rinkimams skirtos medžiagos, agitacinės veiklos rekomendacijas, rinkimų atributikos ir vaizdinės agitacijos eskizus (kvietimo, plakato, lankstinuko) ir kt. Manau, kad Centrinio rinkimų štabas veikė neblogai ir tai svariai prisidėjo prie gerų rinkimų rezultatų.

Labai svarbu viešinti partijos veiklą - ir ne tik rinkimų metu. Noriu ypač pasidžiaugti, kad LSDP informacinio centro veikla tapo matoma, o žinios apie LSDP nuostatas, poziciją pagaliau prasiveržia į žiniasklaidą.

Štai vien tik nuo 2010 m. kovo 1 d. iki šių metų balandžio 11 d. žiniasklaidai buvo išplatinti 885 pranešimai (tarp jų ir politiniai pareiškimai). Vidutiniškai išplatinama po 2-3 pranešimus žiniasklaidai per vieną darbo dieną. Per ataskaitinį laikotarpį Seimo spaudos konferencijų salėje įvyko 116 spaudos konferencijos, kuriuose dalyvavo bičiuliai Seimo nariai.

Nuo 2009 m. kovo partija leido proginį laikraštį „Socialdemokratų balsas“. Iš viso per metus išleisti 5 partinio laikraščio numeriai. 2010 m. kovą LSDP informacijos centras atkūrė gilias tradicijas turintį laikraštį „Socialdemokratas“, kuris leidžiamas kas mėnesį 10 tūkst. egzempliorių tiražu. Iki 2011 metų balandžio pabaigos jau išleista 14 šio mėnraščio numerių. Laikraštyje skelbiama aktuali partinė informacija, susitikimai, požiūris į šalies politinę, ekonominę, socialinę padėtį, interviu su žymiais politikais, politologais. Informuojama apie partijos skyrių veiklą. Savo rubrikas turi socialdemokratų atstovai Europos Parlamente bei Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga.

Mūsų tikslas pasiekti, kad laikraštį skaitytų ne tik partijos bičiuliai, bet ir nepartiniai. Vis dažniau stengiamasi įdėti tokios informacijos, kuri būtų naudinga visai visuomenei. Tačiau reikia spręsti šio laikraščio platinimo klausimą. Asmenys, kurie nėra LSDP, teiraujasi, kur būtų galima įsigyti „Socialdemokratą“, deja, partija jo neplatina, o tik dalina saviems. Žmonės gali gauti laikraštį atvykę į miesto ar rajono skyriaus būstinę. Vertėtų pagalvoti apie galimybę laikraštį platinti ligoninėse, poliklinikose, kaimo bibliotekose, kur jį galėtų paskaityti ten apsilankę kaimo žmonės.

Viešųjų ryšių veikloje atsirado ir naujovių. Partija išplėtė savo sklaidos ribas regioninėje ir internetinėje televizijoje. Kuriami reportažai apie mūsų partijos veiklą, svarbiausias šalies problemas, supažindinama su mūsų bičiulių, dirbančių Europos Parlamente darbu. Nuo 2010 metų rugsėjo mėnesio sukurta 40 vaizdo ir 15 garso reportažų, kiekvieno jų peržiūros internetinėje televizijoje siekia maždaug 1500. Naujais vaizdo reportažais nuolat papildomas LSDP interneto svetainės archyvas. Aktyviai dirbama su regionine spauda. Mūsų partijos bičiuliai turėjo galimybę savo straipsnius publikuoti keturiolikoje regioninių laikraščių.

Pastarieji rinkimai rodo, kad tampa ypač svarbu naudoti šiuolaikines žiniasklaidos priemones vystant interneto svetainę, panaudojant socialinius tinklus. Tai mes darėme ir anksčiau. 2009 m. spalį atnaujinta LSDP interneto svetainė. Tinklalapis patraukė dėmesį – ne tik partijos bičiulių, bet ir platesnio žmonių rato. Atsirado norinčių keistis informacija, bendradarbiauti. Raginame LSDP skyrių vadovus ir atstovus spaudai siųsti informaciją apie skyriuose vykusius renginius, jūsų bičiulių nuomones aktualiais klausimais. Galime pasidžiaugti, kad 24 partijos skyriai turi savo interneto svetaines. Yra keletas poskyrių ir netgi aktyvių grupių, kurios taip pat pristato savo veiklą internetinėje erdvėje. Visgi nėra gerai, kad ne visi naudojasi tokia palyginti mažai kainuojančia savireklamos bei socialdemokratinių idėjų sklaidos galimybe.

Galima pasidžiaugti, kad sparčiai auga LSDP narių asmeninių svetainių ir blogų skaičius. Daugelis jų kuria savo profilius socialiniuose tinkluose, naudojasi galimybe betarpiškai bendrauti su interneto vartotojais, pristatyti savo idėjas, komentuoti aktualijas. Raginu didesnį skaičių bičiulių susikurti savo interneto svetaines ar blogus. Verta pagalvoti ir apie tokį socialinį tinklą, kuris apimtų visus mūsų bičiulius.

LSDP informacinis centras užsiėmė ir kita veikla. Buvo vykdomi informaciniai projektai kartu su leidiniais „Lietuvos žinios“, „Respublika“, „Valstiečių laikraštis“, „Ekspress nedelia“, „Veidas“, žinių portalais www.delfi.lt; www.balsas.lt, www.lrytas.lt. Seimo nariai naudojosi galimybe publikuoti savo straipsnius ir komentarus specialiose rubrikose „Politiko akimis“, „Politikų ringas“, „Politiko tribūna“. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti mūsų partijos informacinio centro žmonėms, visiems bičiuliams, kurie rašo, komentuoja, reiškia savo nuomonę. Tačiau norėtųsi tarp rašančių matyti platesnį ratą bičiulių, ne vien tik tas pačias pavardes.

Suvažiavimo delegatams yra pateikta išsami LSDP frakcijos veiklos ataskaita, tad paminėsiu tik esminius dalykus.

Man, kaip Seimo LSDP frakcijos seniūnui, tenka atsiskaityti už dabartinės frakcijos veiklą Seime, ir tą laiką, kai jai vadovavo Z.P. Balčytis iki 2009 liepos vidurio, kol jis tapo Europos Parlamento nariu.

Mūsų frakcijoje šiuo metu yra 24 nariai, jų skaičius per šį laikotarpį keitėsi. Netekome bičiulio Algio Rimo, tačiau Marijampolės rinkiminėje apygardoje buvo išrinktas Albinas Mitrulevičius, prie mūsų prisijungė Naujosios Sąjungos atstovas Valerijus Simulik, bet iš mūsų išėjo Jonas Jagminas bei Andrius Šedžius. Buvome ir likome didžiausia ir solidžiausia opozicinė frakcija.

Frakcijoje dirba patyrę parlamentarai, o nuo jų aktyvumu nenusileidžia ir mažesnę patirtį, turintys, bet darbštūs ir kūrybingi bičiuliai. Ir tame yra mūsų stiprybė.

Per laiką nuo praėjusio partijos suvažiavimo įvyko 145 frakcijos posėdžiai, 77 susitikimai su Vyriausybės nariais, valstybinių institucijų vadovais, profsąjungų, studentų atstovais, kitomis suinteresuotomis žmonių grupėmis. Frakcijos nariai buvo aktyvūs – pasiūlė 1143 įstatymų ir nutarimų projektus, 730 pataisų projektams.

Aktyviausiai reiškėsi Seimo nariai E.Žakaris, E. Jonyla, J. Juozapaitis, V. Andriukaitis, A.Sysas, B.Vėsaitė, J. Sabatauskas. LSDP frakcija parengė ir išplatino 885 pranešimus spaudai, surengė 116 spaudos konferencijų.

LSDP frakcijos nariai aktyviai dalyvavo įvairiose radijo bei televizijos laidose.

Kai kuriuos mūsų siūlytus teisės aktus Seimas priėmė, tačiau tai sudaro mažiau kaip ketvirtadalį siūlytų projektų. Deja, nemažai mūsų siūlymų atmetama, didžiuma jų tiesiog „konservuojami“ Seimo komitetuose, kuriuose valdantieji turi daugumą.

Šiuo metu Seime svarstome mūsų pasiūlytą progresinių mokesčių tarifų įvedimo įstatymo projektą, tikimės, kad šią idėją parems ir kitos Seimo frakcijos.

LSDP yra pilnateisė Socialistų Internacionalo ir Europos socialistų partijos narė (ESP). LSDP tarptautinis bendradarbiavimas yra viena iš kertinių partijos veiklos sferų, kadangi platesni kontaktai su Europos ir pasaulio socialdemokratais yra būdas pilnavertiškai dalyvauti pasaulio pažangiųjų judėjime. LSDP glaudų ryšį su ESP palaiko per 3 LSDP Europos Parlamento narius. Savo programines nuostatas taip pat deriname ir atsižvelgiame į modernias ESP ir Socialistų grupės Europos Parlamente nuostatas.

LSDP atstovai per ataskaitinį laikotarpį dalyvavo pagrindiniuose Socialistų Internacionalo bei Europos socialistų partijos renginiuose. Mes palaikome glaudų bendradarbiavimą su kairiaisiais Europos fondais - Friedricho Eberto fondu, Olofo Palmės centru, Jeano Jaureso fondu, su Latvijos bei Estijos kairiųjų partijų atstovais.

Mieli bičiuliai,

didžiausia mūsų valstybės problema – visuomenės ir valdžios atskirtis. Deja, kartais susidaro įspūdis, kad valdžia ir žmonės, kurie tą valdžią iš esmės ir renka, gyvena skirtingose valstybėse. Taip neturėtų būti.

Suprantu, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo netikrumo, jie stokoja vilties, kad kas nors pasikeis. Kad valdžia galų gale priartės prie žmonių, įsiklausys į jų problemas. Nors šiandien mes dar neįstengiame pakeisti valdančiųjų politikos, tačiau esame pasirengę parodyti, jog esame stipri, atsakinga, apie valstybės ateitį mąstanti opozicija.

Mūsų pagrindinis uždavinys – atkurti pagarbą žmogui. Žmogui dirbančiam ir kuriančiam, vadovaujančiam ir vadovaujamam. Tarnautojui, ūkininkui, mokytojui, mokslininkui, gydytojui, politikui. Būtent nuo pagarbos žmogui, jo darbui, kūrybinei energijai prasideda pagarba valstybei.

Mes kviečiame ne griauti, o statyti. Ne silpninti, o stiprinti. Ne draskyti, o tvirtinti.

Esame ta jėga, kuri gali pakeisti padėtį šalyje, priartinti valdžią prie žmonių, jų problemų ir jas spręsti.

Maksimalus užimtumas, galimybė visiems naudotis sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugomis, socialinio draudimo užtikrinimas nedarbo, ligos, invalidumo ir senatvės atvejais, minimalaus pragyvenimo lygio užtikrinimas, siekiant išvengti skurdo bei socialinės atskirties atvejų - tai principai, kuriais paremta Lietuvos socialdemokratų partijos programa.

Ir mes tą programą esame pasiruošę įgyvendinti.

Kaip mes siūlome tai padaryti? Ką būtina padaryti nedelsiant?

Pirmiausia, reikia suvaldyti nedarbą – ne manipuliuojant procedūromis bei skaičiais, o realiai kuriant darbo vietas. Būtina skubiai pertvarkyti ir realiai atgaivinti būsto renovavimo programą, kuri padėtų skatinti ekonomiką ir sumažinti nedarbo lygį. Užimtumas taip pat gali būti didinamas, pavyzdžiui, plečiant socialines paslaugas. Pirmoje eilėje imtis nedarbo reikia todėl, kad jis didina skurdą, mažina biudžeto pajamas bei skatina šešėlinę ekonomiką.

Antra, minimalios mėnesinės algos (MMA) reguliavimas, perspektyvoje - progresinių mokesčių įvedimas būtų pakankamai efektyvi priemonė mažinant dirbančiųjų skurdą, įveikiant socialinę atskirtį. Kartu sieksime, kad santykis tarp MMA ir vidutinės mėnesinės algos siektų Europos šalių proporcijas. Dėsime visas pastangas grąžinti MMA ir socialinių išmokų indeksavimą.

Trečia, būtina radikaliai pakeisti kovos su šešėliu principą – nuo vien „žiaurių akcijų“ pereiti prie ekonominių kūrimo sąlygų, kurioms esant būti šešėlyje taps nenaudinga. Šešėlinės ekonomika neatskiriamai susijusi su nedarbu ir skurdu, o mokesčių dydis turi didžiausią įtaką šešėlinei ekonomikai. Apgalvotas ir ekonomiškai pagrįstas mokesčių bei reguliavimų mažinimas yra daug veiksmingesnės priemonės už bet kokias baudžiamąsias.

Ketvirta, sieksime, kad mokesčių politika būtų labiau subalansuota, pasverta, kad ji ne tik didintų užimtumą, mažintų socialinius skirtumus, bet ir nežlugdytų verslo. Reikia pakeisti valdžios ir verslo santykius, būtina atstatyti pasitikėjimą tarp valdžios bei smulkaus ir vidutinio verslo, nuo kurio didžia dalimi priklauso visos mūsų ekonomikos perspektyvos.

Penkta, pagrindinį dėmesį skirsime vidaus vartojimo ir, svarbiausia, vidaus gamybos stimuliavimo priemonėms. Eksportas yra svarbi šalies ekonomikos atsigavimo sąlyga, tačiau be vietinės gamybos pajėgumų skatinimo neįmanoma tikėtis stabilaus, tvaraus ekonomikos augimo.

Šešta, iš esmės peržiūrėsime akcizų politiką. Visos priemonės turi būti nukreiptos į biudžeto deficito mažinimą, efektyvų valstybės valdymą.

Septinta, įgyvendinsime ES paramos efektyvesnio panaudojimo strategiją. ES pinigai turi būti skirti ne „pravalgymui“, o realiai ekonomikos plėtrai.

Aštunta, atliksime tikrąją, o ne deklaratyvią viešojo sektoriaus pertvarką, kuria prisidengiant valdantieji dabar aktyviai vykdo partinę „kadrų politiką“. Kompetencija ir išmanymas, o ne partinis lojalumas turėtų būti tarp pagrindinių kriterijų priimant į valstybės tarnybą. Įdiegsime viešojo administravimo sektoriaus politinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo atskyrimo principą.

Devinta, užkirsime kelią įsigalinčiai viešųjų paslaugų privatizavimo politikai. Negalima leisti, kad privataus verslo metodų diegimas į viešąjį administravimą siekiant menamos ekonominės naudos tiesiog sunaikintų viešąjį sektorių.

Dešimta, pakeisime finansų sistemos priežiūros ir apmokestinimo sistemą, sukursime paskatas šalies viduje kaupti ilgalaikius finansinius išteklius, numatysime ES paramos lėšų panaudojimo ilgalaikio ekonominio efektyvumo kriterijus. Visa tai leis užtikrinti patvaresnę ir harmoningesnę šalies ekonomikos plėtrą ir sumažins finansinę šalies priklausomybę.

Vienuolikta, vykdysime apdairią, subalansuotą skolinimosi politiką kuo mažesnėmis palūkanomis.

Dvylikta, parengsime fiskalinio stimuliavimo priemonių paketą. Lėšos turi būti nukreiptos į tuos sektorius, kurie skatina vidaus vartojimą, didina užimtumą (pavyzdžiui, paslaugų sfera, infrastruktūra).

Trylika, kartu su mokslininkais ir ekspertais parengsime mokesčių „Žaliąją knygą“ – visos mūsų mokesčių sistemos kritinį įvertinimą, jos harmonizavimo sąlygas bei perspektyvas.

Keturiolika, į svarbiausių, strateginių valstybės sprendimų svarstymą kiek įmanoma plačiau įtrauksime kultūros, meno, mokslo, kūrybinio elito žmones, kurių nuomonė, vertinimai šiandienos Lietuvoje nėra pakankamai girdimi. Politika negali būti atskirta nei nuo plačiosios visuomenės, nei nuo iškiliausių mūsų inteligentijos atstovų. Tik tokia subalansuota, integrali pozicija gali užtikrinti, kad mūsų politika turės platų palaikymą ir bus kūrybinga.

Jeigu šie ir kiti skubūs darbai nebus skubiai pradėti ir efektyviai vykdomi, Lietuva rizikuoja įžengti į negrįžtamų ekonominių, finansinių, demografinių ir socialinių procesų stadiją. Krizė dar paspartino valstybės judėjimą šia pragaištinga linkme, tačiau procesą dar galima sustabdyti.

Gerbiami bičiuliai,

jau praėjo dveji metai, kai jūs man patikėjot Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko postą. Pasakysiu atvirai – tai tikrai didelė atsakomybė: politinė, pilietinė, žmogiškoji.

Per šį laikotarpį mes su jumis laikėme egzaminus būdami opozicijoje, dalyvaudami Prezidento, Europos parlamento, savivaldos rinkimuose, gausinome savo gretas, daug diskutavome, rengėme susitikimus su gyventojais, rinkėjais, partijos bičiuliais. Teko aplankyti beveik visus partijos skyrius, kai kuriuos – ne vieną kartą, su daugeliu su pažįstamas asmeniškai.

Daug ko mokiausi iš jūsų, taip pat stengiausi su daugeliu iš jūsų pasidalyti savo samprotavimais, mintimis, vizijomis. Jaučiu, kad visi mes – būrys bendraminčių, tvirtai tikinčių socialdemokratinėmis vertybėmis. Įsitikinusių tuo, kad visa tai, apie ką šnekame, ko siekiame ir dėl ko dirbame anksčiau ar vėliau taps realybe.

Ir už šitą bendrą darbą jums, mieli bičiuliai, esu labai dėkingas. Tai didžiulė politinė mokykla, suteikusi mums visiems neįkainojamos patirties.

Dėkoju pirmininko pavaduotojams, mūsų europarlamentarams ir bičiuliams Justui, Vilijai, Zigmui, su kuriais bendraujant galima pasimokyti kompetencijos, tolerancijos, nuoširdumo.

Labai gerai vertinu bičiulio Česlovo Juršėno kompetenciją, išmintį, patarimus. Visada žaviuosi bičiulio Vytenio Andriukaičio energija, atkaklumu, gebėjimu tvirtai laikytis savo įsitikinimų ir nuosekliai ginti partijos pozicijas.

Labai gerbiu bičiulį Juozą Oleką už darbštumą, kruopštumą, organizuotumą.

Dėkingas ir kitiems bičiuliams, LSDP Valdybos bei Prezidiumo nariams.

Atskirai norėtųsi padėkoti už nuoširdų, pasiaukojantį, bendrą darbą visam „Barboros“ kolektyvui. Ačiū, mielieji!

Deja, geri ir sotesni laikai kartais gimdo nekūrybingą politiką. Sunkiausi laikai suteikia geriausias galimybes tiems, kas nebijo iššūkių. Visada maniau ir manau, jog šiandien mūsų – socialdemokratų – pareiga yra kurti alternatyvą egzistuojančiai politikai, užtikrinti tos alternatyvos gyvybingumą. Tai, kas politiškai sunkiai įmanoma šiandien, rytoj taps tuo, kas politiškai neišvengiama.

O neišvengiama yra tai, kas sukuria alternatyvą laisvosios rinkos arba neoliberalizmo idėjoms: valstybės vaidmens mažinimui, rinkos reguliavimo panaikinimui, viešųjų paslaugų privatizavimui, socialinių išlaidų mažinimui.

Mano giliu įsitikinimu mūsų partijos, o tuo pačiu ir Lietuvos ateitis priklauso kūrybingiems, tolerantiškiems, atviriems, kompetentingiems, komunikabiliems ir atsakingiems žmonėms. Būtent to mes šiandien ir pasigendame tarp valdančiųjų.

Šiandien, numatydami gaires tolimesnei veiklai, turime sutelkti dėmesį penkiomis pagrindinėmis kryptimis:

Pirmoji kryptis: LSDP programos „Svarbiausia – žmogus!“, orientuotos į 2012 m. Seimo rinkimus rengimas, aptarimas, pristatymas, viešinimas. Tai partijos veiklos vizija, suteikianti Lietuvos žmonėms viltį, jog mūsų gyvenime vis dėlto daug ką galima pakeisti. Ir ne tik suteikianti viltį, bet ir parodanti kelius, konkrečius būdus, kaip tą galima padaryti. Nuo šios rinkiminės programos neatsiejama ir rengiama LSDP strategija „Gerovės valstybės vizija. 2012-2030 m.“. Suvažiavime svarstoma Deklaracija – tai pirmas žingsnis šia linkme.

Antroji kryptis: LSDP bičiulių komandos, kuri ne tik sudarytų LSDP rinkiminio sąrašo pagrindą, bet ir užtikrintų visos mūsų rinkiminės programos realizavimą, formavimas, svarstymas (partijos skyriuose) bei patvirtinimas. Tai labai atsakingas darbas ir jis turėtų vykti kartu su rinkiminės programos rengimu, įtraukiant kandidatus į programos rengimo procesą. Manau, jog šiame procese turi aktyviai dalyvauti visi LSDP skyriai - atrinkdami bei keldami galimus kandidatus kiekvienoje rinkiminėje apylinkėje.

Trečioji kryptis: Atrinktos bei patvirtintos komandos pristatymas visuomenei. Mes gyvename pasaulyje, kuris labiau nei bet kada anksčiau yra veikiamas žiniasklaidos. Politikai ir politinės valdžios institucijos šiandien vertinami pagal populiarumą, reitingus, remiantis principu „patinka – nepatinka“. Deja, tas tariamo pasitikėjimo, o išties – primityvaus populiarumo, stereotipinio „myliu-nemyliu“ veiksnys nemenkai lemia ir rinkimų rezultatus. Todėl, kuo aiškesnę viltį mes suteiksime rinkėjams, kuo anksčiau pradėsime rinkiminę kompaniją, aktyviau joje dalyvaus LSDP skyriai, grupės, bičiuliai, kandidatai ir kuo sėkmingiau bus realizuota priešrinkiminė programos dalis, tuo geresnių rezultatų rinkimuose mes galime tikėtis. Mums reikia tobulinti savo retoriką bei politikų atranką, stiprinti lyderystę.

Tai darbas tarp žmonių, su žmonėmis ir dėl žmonių. Manau, jog šioje veikloje, mes kur kas aktyviau, nei iki šiol turėtume remtis kultūros, meno, mokslo, kūrybinės inteligentijos žmonėmis

Ketvirtoji kryptis: nuolatinės politinės bei ideologinės diskusijos partijos viduje įtvirtinimas. Noriu pabrėžti – partijos viduje, tarp bičiulių. Tai labai svarbu. Ji lyg ir yra, bet per savo nuolatinį skubėjimą, darbų apimtį, pirmiausia Seimo frakcijoje, mes ne visada sugebame rasti laiko tolerantiškai išklausyti vienas kitą, suprasti ir įvertinti.

Apie tai buvo kalbama ir LSDP XXIX suvažiavime. Dalį kaltės dėl įvairių nesusikalbėjimų, be abejonės, turiu prisiimti kaltę ir aš. Mes esame skirtingi, ambicingi, turime savo nuomonę įvairiais klausimais, tai yra natūralu ir suprantama. Tačiau, greta mūsų asmeninių ambicijų turi būti ir politinė savigarba bei susiklausymas. Manau, jog nuolatinis politinis dialogas, garbingos diskusijos leistų išgryninti nuomones, vertybes, pozicijas. Tuomet bent iš dalis išvengtume nesusipratimų balsuojant Seime vienu ar kitu klausimu, leistų kilstelėti disciplinos kartelę, susilpnintų oponentų puolimą. Būtų žymiai mažiau konkurencinės, neproduktyvios kovos partijos viduje, santykių aiškinimosi per žiniasklaidą ir panašių dalykų. Liktų daugiau laiko kūrybiniam darbui, formuojant socialdemokratinę politiką bei jos laikantis.

Mums, Lietuvos socialdemokratams, esu įsitikinęs, atsakingiausiai bei stipriausiai šalies partijai, visa tai yra labai svarbu formuojant visuomenės nuomonę, informuojant apie savo siekius bei vertybes ir siekiant jų palaikymo.

Penktoji kryptis: turime tęsti pradėtą veiklą stiprinant partijos struktūrą, skyrius, partines grupes, organizacinę veiklą. Pagrindiniai tikslai būtų trys: 1) didinti partijos narių skaičių – ypač tautinių mažumų atstovus įtraukiant į socialdemokratinę veiklą; 2) kiekvienoje rinkiminėje apylinkėje turėti partinę grupę;3) labai atidžiai, atsargiai, nes tai jautri tema, išgryninti LSDP narių sąrašus, atsisakant nemokančių nario mokesčio, „popierinių narių“ bei be priežasties nedalyvaujančių partijos veikloje.

Atėjo laikas keistis mums patiems, partijai kaip politinei organizacijai, o tuo pačiu keisti ir mūsų gyvenimą. Atėjo laikas atsigręžti į žmogų.

Tai mūsų atspirties taškas. Turime suprasti, kaip gyvena Lietuvos žmonės. Kaip veikia namų ūkis, kokias žinias teikia švietimas, paslaugas sveikatos apsauga. Girdėti ir suvokti, priimti sprendimus ir veikti. Mūsų politikoje ir ekonomikoje per daug kalbų apie rinką ir per mažai apie tai, kaip jaučiasi paprastas žmogus, jo šeima.

Manau, kad gerovės valstybė yra abstrakcija tol, kol jos centre neatsiduria žmogus, jo problemos. Žmonės didelius lūkesčius kreipia į valstybę, tad ir jos vaidmuo yra be galo svarbus.

Rinkimų kampanijos metu daug važinėjau po Lietuvą, susitikinėjau su gyventojais. Galiu pasakyti, kad žmonės vis dar yra išsaugoję viltį, kad kažkas gali pasikeisti. Kad į valdžią ateis partija, kuriai svarbu bus ne partinės intrigos, valdžios ir galios žaidimai. Esu įsitikinęs, kad mes - būtent tokia partija. Neatsitiktinai mūsų šūkis „Svarbiausia – žmogus“.

Aš mačiau, kaip žmonės suklūsta, kai pradėdavau kalbėti apie kasdienes žmonių problemas. Tačiau nuo žodžių reikia pereiti prie darbų. Kiekvieno mūsų svarstymo, siūlymo, sprendimo centre turi būti žmogus – neretai paliktas, sutrikęs, pasimetęs, socialiai pažeidžiamas. Tai - mūsų žmonės. Mes galime ir turime juos atstovauti. Ir todėl, kad socialdemokratai visuomet stengėsi juos atstovauti. Ir todėl, kad šiandienos Lietuvoje jų niekas neatstovauja.

Aš tikiu, kad Lietuva pasikeis. Eikime ir sakykime Lietuvos žmonėms, kad jie turi kitą alternatyvą – socialdemokratus. Tai partija, kuri prieš 115 metų iškėlė laisvės, lygybės ir brolybės idėjas. Tos idėjos gyvos iki šiol. Jos vienija mus galingoje Europos kairiųjų partijų šeimoje. Jos uždega mus noru pakeisti Lietuvą, kuriai svarbiausias siekis būtų – žmogaus gerovė. Dėl to mes ir esame šioje partijoje. Valstybės valdymas, jo sėkmė priklauso nuo kompetentingos komandos, tos komandos ilgalaikės ir trumpalaikės vizijos, vieningo jos realizavimo.

Mes turime viziją! Mes turime komandą! Tad – pirmyn!