Žurnalistas Virginijus SAVUKYNAS Su kokiais iššūkiais susiduria dabartiniai socialdemokratai? Apie kai kuriuos jau yra rašęs kolega Lauras Bielinis. Paryškinsiu du – tapatybės (tuo pačiu ir ideologijos) bei realybės. Be abejo, tai platesnio masto iššūkiai, kurie tinka ir kai kurioms kitoms partijoms, tačiau smulkesnes problemas (santykiai partijos viduje, lyderių pasirinkimas, būsimos koalicijos, rinkimuose laimėtos vietos) tegu įsivardija patys socialdemokratai ir jas sprendžia. Manyčiau, kad svarbu atkreipti dėmesį į platesnį ir fundamentalesnį dėmenį, kuris veikia visą mūsų politinį, o kartu ir valstybės bei visuomenės gyvenimą.

Ideologinis matmuo – kas gi tie socialdemokratai?

Seniai visiems žinomas teiginys, kad Lietuvoje „tikrieji socialdemokratai“ yra konservatoriai, o „tikrieji konservatoriai“ – socialdemokratai. Nesiginčykime, ar tai tikslu, ar ne. Viena, manau, tikrai aišku – ideologiniai skirtumai tarp kairės ir dešinės yra aptrupėję, jei jau ne visai išnykę. Esant gyvam A.Brazauskui, šis atliko partijos kaip tapatybės ženklo vaidmenį. Dabar jis išėjęs, tad partijos tapatumo klausimas dar aštriau iškyla.

Aišku, galima žvelgti į pasaulį ir sakyti, kad ir ten tradicinė skirtis tarp kairės ir dešinės, jau nyksta. Taip, pasaulis keičiasi, keičiasi ir Lietuva. Tačiau tai nereiškia, kad partijos turi likti be jokios tapatybės – tiesiog žmonių – vienur gražesnių, kitur landesnių, dar kitur – protingesnių – grupės, jungiamos tik vieno intereso: paimti valdžią.

Tad, manau, pirmas uždavinys būtų intelektualinis: o kas gi yra kairioji partija Lietuvoje? Šį intelektualinį darbą bandė daryti „Naujoji Kairė 95”, tačiau jos įtaka socialdemokratų partijai yra minimali, nes, suprantama, kad kai kurios idėjos tiesiog netinka.

Reikia aiškių ideologinių nuostatų, kuo ši partija skiriasi nuo konservatorių (ne tik tuo, kad anie myli V. Landsbergį, o socialdemokratai – ne), Darbo partijos, liberalų. Nebūtinai reikia nurašyti nuo anglų ar skandinavų – gali būti ir lietuviško kairumo variantas. Bet kokiu atveju, turi būti sąsajos su lietuviška realybe, o ne su skandinaviška ar britiška.

Ir nereikia tuščių žodžių bei lozungų rinkinių. Reikia aiškių ideologinių nuostatų, kurios būtų ne užmirštas stalčiuje dokumentas, bet kuriais tikėtų kiekvienas socialdemokratas (kad už jas numirtų, - tikrai nereikia; gal to reikėjo prieš šimtą metų, bet tikrai ne dabar).

Ar socialdemokratai turi pakankamai intelektualinių pajėgumų tai padaryti? Į šį klausimą gali atsakyti tik patys socialdemokratai.

Sąlytis su realybe

Ne vieno mano pastebėjimas – politikai praranda sąlytį su realybe. Politika ir politikai tolsta nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo. Politikai gyvena savo gyvenimą, siekdami išlikti Seime, savivaldybėje ar kitoje valdiškoje institucijoje. Arba kur sau rezervuoti atsarginį variantą, jei nepateksi kitą kadenciją į Seimą ar būsi išmestas iš valstybės tarnybos. Viso to pasekmė – apatija, nesugebėjimas susidoroti su iškylančiomis problemomis ir lietuvių nusivylimas valdžia. Visa politika tampa tik teatru, kur susirenkama pavaidinti apie gyvenimą, pavaizduoti skausmą, gyvenimo skaudulius, bet ne juos spręsti. Kas tinka geram aktoriui, nepakanka geram politikui, nors šiam aktorinių sugebėjimų tikrai reikia.

Ambicijų keisti realybę kaip ir neliko. Ar jų turi socialdemokratai? Kokią Lietuvą jie nori matyti? Ir kiek pasiryžę tą viziją įgyvendinti?

Pagaliau man vis iškyla klausimas: o ką socialdemokratai gali padaryti per tą laiką, kuris liko iki kitų Seimo rinkimų? Jei atsakymas yra „nieko“, nes neturi įrankių, t.y. valdžios, tuomet pasakyčiau, kad sąžiningiau visai pasitraukti iš Seimo ir atsisakyti parlamentarų algų. Taip, opozicija privalo kontroliuoti valdžią, bet taip pat gali ne tik kontrole užsiimti, bet ir užsibrėžti įgyvendinti tam tikrus projektus, vizijas. Tegu ir mažesnes – juk yra opozicijoje.

Tačiau ar kur ta darbų programa? Pagal ką vertinsime socialdemokratus, kai po pusantrų metų reikės rinktis prie urnų? Ar tikimasi lengviausio varianto – balsus surinks užprogramuota nemeilė dabartinei valdžiai?

Jei taip, tai tik paliudija mano pirminę hipotezę, kad politika ir politikai tolsta nuo realybės.

Virginijus SAVUKYNAS, žurnalistas