Kaip atsakas į XIX a. II p. Lietuvoje prasidėjusią visuomenės socialinę diferenciaciją ėmė kurtis visuomeniniai judėjimai ir politinės partijos, kurių tikslas buvo atstovauti ir ginti tą visuomenę sudarančių įvairių socialinių grupių ekonominius, socialinius, politinius ir kultūrinius interesus. Kaip „proletariška partija“ (anot Stepono Kairio) darbininkų interesams ginti 1896 m. gegužės 1-ąją Lietuvoje susikūrė dabartinės LSDP pirmtakė – Lietuviškoji socialdemokratų partija. Nuo pat jos įsteigimo dienos Partijos vadovybė, be kitų dalykų, ėmė rūpintis ir savo spaudos organo leidimu – laikraščiu, turėjusiu tapti pagrindine tribūna skleidžiant socialinės demokratijos idėjas ir jos puoselėjamas socialinės lygybės, solidarumo, socialinio teisingumo ir kitas vertybes.

Tad šiemet minėdami 115-ąsias LSDP įkūrimo metines sugrįžkime prie ištakų ir prisiminkime kartu su partijos atsiradimu pasirodžiusią pirmąją jos iniciatyva leistą spaudą – kokie laikraščiai leisti, iš kokių šaltinių jie finansuoti, kokias problemas gvildeno, kieno interesus gynė. Tiesą sakant, apžvelgsime gana trumpą, tačiau nepaprastai reikšmingą istorinį periodą – nuo LSDP įkūrimo iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. Be abejonės, smalsesnis skaitytojas gali paklausti – kodėl būtent iki spaudos atgavimo? Jam galime atsakyti – partijos pirmieji laikraščiai, leisti iki 1904 m., išgyveno pradinę formavimosi fazę arba, vaizdžiai kalbant, auginosi raumenis – jos metu kūrėsi laikraščių leidybos organizacinė-techninė bazė, išsikristalizavo nuolatinis bendradarbių ir skaitytojų ratas. Tai buvo laikotarpis, kai partiniai laikraščiai įgavo aiškią ideologinę kryptį, išpopuliarėjo visuomenėje ir t.t. Tuo tarpu su spaudos draudimo atšaukimu 1904 m. gegužės 7 d. ir visuomenėje panašiu metu prasidėjusiomis liberalizacijos tendencijomis LSDP laikraščių istorijoje prasidėjo visiškai naujas etapas.

Socialdemokratinių tekstų autoriai

Pirmieji socialistinio turinio lietuviški laikraščiai, orientuoti ne tik į Vilniaus, bet į visos Lietuvos darbininkus, pradėti leisti gerokai anksčiau nei buvo įkurta LSDP. Yra žinoma, jog dar 1894 m. darbininkams skirtą laikraštį, pavadintą „Lietuviškas darbininkas“, spausdino jo redaktorius Martynas Jankus savo spaustuvėje, Bitėnuose. Tai buvo dvisavaitis  leidinys, leistas tik vienerius metus. Iš viso pasirodė 12 „Lietuviško darbininko“ numerių. Pastarajam nustojus eiti, jau po dviejų metų, tiesa, ne be rūpesčių, pasirodė ir pirmieji LSDP laikraščiai.

Prieš imdama leisti pirmuosius laikraščius partijos vadovybė susidūrė su nemenkomis kliūtimis, su jomis teko kovoti ir vėliau: tai ir nuolatiniai carinės administracijos persekiojimai, ir lietuviškai kalbančių kadrų stygius, materialinių lėšų trūkumas ar menki organizaciniai resursai. Iškilo grynai techninio pobūdžio keblumų – norint užsiimti savų laikraščių leidyba, reikėjo turėti ir savo spaustuvę. Tuo metu LSDP jos neturėjo. Todėl jau 1896 m. vienas iš partijos steigimo iniciatorių gydytojas Andrius Domaševičius leidybos reikalais išvyko į užsienį. Spausdinimui parengęs brošiūrą „Robotnik Slusarski w Wilnie“ ( „Šaltkalvis darbininkas Vilniuje“) bei laikraštį „Robotnik Litewski“ („Lietuvos darbininkas“), bet nesuradęs paramos pas vokiečių socialdemokratus, A. Domaševičius, susitaręs su lenkų socialdemokratais Paryžiuje, atsivežtus leidinius visgi išspausdino. Pirmasis „Lietuvos darbininko“ numeris lenkų kalba išspausdintas 1896 m. balandžio mėn. Paryžiuje įsikūrusioje A. Reifo spaustuvėje. Orientuojantis į lietuviškai kalbančius gyventojus, leidinys dar tų pačių metų gegužės 1 d., Kazio Griniaus išverstas į lietuvių kalbą „Lietuvos darbininko“ pavadinimu, buvo išspausdintas Šveicarijoje, Ciuriche. Istorikas, spaudos tyrinėtojas Edvardas Vidmantas mano, jog ten išspausdinti ir likę du paskutiniai laikraščio lenkiško varianto numeriai. Antras numeris buvo parengtas Vilniuje ir  visuomenėje pasirodė 1898 m., trečiasis išleistas po metų – 1899-aisiais. „Lietuvos darbininkas“ antro ir trečio numerių lietuviškieji vertimai išėjo jau arčiau Lietuvos – Mažojoje Lietuvoje, atitinkamai Tilžėje ir mūsų jau minėto M. Jankaus spaustuvėje Bitėnuose. Į lietuvių kalbą, kaip spėjama, juos be K.Griniaus vertė dar ir Stasys Matulaitis bei Juozas Bagdonas. Laikraščio puslapius dažniausiai užpildydavo A. Domaševičiaus, Alfonso Moravskio ir J. Bagdono parašyti straipsniai.

Su pertraukomis ėjęs „Lietuvos darbininkas“, „pašvęstas reikalams Lietuvos darbininkų luomos“, dėl savo matmenų (nedidelio formato, 16 puslapių apimties) daugiau panašus į brošiūrą, buvo pirmasis LSDP laikraštis. Jau pirmame leidinio numeryje buvo nurodyta, jog „…laikraštis tėmys visokius apsireiškimus darbininkų gyvenimo, nurodys kiekviename atsitikime, ko turi reikalauti darbininkai, stengtis nuplėšti veidmainystės maską nuo visų tų draugų, kurie, prisidengdami gražiais žodžiais, eksploatuoja darbininką…“. Jo pasirodymo reikšmę ir svarbą to meto visuomenei gražiai įvertino Juozas Vilčinskas, partijos istorijai skirtoje apybraižoje. Pasak jo, „Lietuvos darbininkas“, pasirodęs lenkų ir lietuvių kalbomis, buvo pirmasis į Lietuvos skaitytojus prabilęs laikraštis, kuris įsipareigojo ginti darbo žmonių interesus.

Panašiu metu lenkų kalba imtas leisti ir kitas LSDP laikraštis – tai  hektografu dauginta „Echo Žycia Robotniczego“ („Darbininkų gyvenimo aidas“) pirmoji serija. Laikraštis ėjo nuo 1897 m. kovo iki 1898 birželio mėnesio Vilniuje. Leidinio redaktorius buvo E. Sokolovskis (Tomašas). Pradinį parengimo ir redagavimo darbą atliko minėtas redaktorius ir A. Domaševičius. Aktyvesni bendradarbiai buvo J. Janulevičius, F. Dzeržinskis ir kiti. Manoma, jog iš viso pasirodė 9 laikraščio numeriai: 1897 m. išėjo 1-7 numeriai, kitais metais – likę 2. Priežastis nutraukti laikraščio leidimą buvusi ta, jog 1897 m. prasidėję persekiojimai ir areštai išretino socialdemokratų gretas.

Jeigu pirmoji laikraščio serija buvo skirta tik Vilniaus darbininkams, tai antrosios serijos, išlaikiusios tokį patį pavadinimą, kaip ir pirmoji, skaitytojų ratas turėjęs būti daug platesnis – laikraštis skirtas visos Lietuvos darbininkams. Jis leistas ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba – verstiniu pavadinimu „Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo“. Pirmasis A. Moravskio parengtas numeris (tiesa, esama nuomonių, reiškiančių rimtų abejonių dėl jo indėlio rengiant šį numerį) lenkų kalba išėjo Vilniuje 1898 m. gruodžio mėn. Į lietuvių kalbą šį numerį išvertė K. Grinius. Leidinio lietuviška versija pasirodė 1899 m. sausio pradžioje. Nors tais pačiais metais parengtas ir antrasis šios serijos numeris, tačiau dėl prasidėjusių socialdemokratų areštų ir kratų išleistas nebuvo. Birželį išėjo dvigubas (antrojo ir trečiojo numerių) lietuvių kalba parengtas leidimas. 1899 m. suėmus A. Domaševičių, laikraščio „Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo“ leidybos organizavimo darbus perėmė vienas iš LSDP vadovų Vladas Sirutavičius. Žurnalistikos enciklopedijoje nurodyta, jog žlugus sumanymui išspausdinti leidinį slaptoje spaustuvėje, Vilniuje, abu numeriai – tiek pirmasis, tiek dvigubas paskutinysis buvo išspausdinti Bitėnuose.

Po trejų metų pertraukos pasirodė ir šio laikraščio trečioji serija – pavadinimu „Echo Žycia Robotniczego na Litwie“ („Lietuvos darbininkų gyvenimo aidas“). 1902 m. Vilniuje išleidus pirmuosius du miesto darbininkams skirto laikraščio numerius, padaugintus hektografu, toliau jis spausdintas Tilžėje. Trečioji serija leista iki 1905 m. Pasirodė šeši numeriai: 1902 m. išleisti trys pirmieji, 1903 m. bei 1905 m. – atitinkamai ketvirtas ir penktas bei šeštas numeriai. Spėjama, kad, kaip ir antrąją seriją, testinę trečiąją rengė ir galbūt redagavo tas pats V. Sirutavičius. 1906 m. imta spausdinti ir ketvirtoji serija, kurios išėjo trys numeriai, spausdinti Tilžėje.

Hektografu dauginti partijos laikraščiai buvo leidžiami ir kituose Lietuvos miestuose, taip pat skirti jų darbininkams. Organizaciniais reikalais 1897 m. į Kauną pasiųstas F. Dzeržinskis, susipažinęs su miesto darbininkų padėtimi ir užmezgęs su jais ryšius, iniciavo laikraščio „Kowienski Robotnik“ („Kauno darbininkas“) leidimą. Pirmasis ir, deja, paskutinis jo numeris pasirodė jau tų pačių metų balandžio mėn. Kaip ir „Lietuvos darbininkas“ ar „Darbininkų gyvenimo aidas“ (antroji serija), „Kauno darbininkas“, siekdamas pritraukti daugiau skaitytojų ir, žinoma, potencialių rėmėjų, leistas dviem kalbomis – lenkų ir lietuvių.

Kalbant apie aptartų laikraščių tiražus, krinta į akis tai, jog šiuo klausimu beveik neturime jokios patikimos informacijos. Iš esmės sunku pasakyti, kokiu tiražu jie buvo platinami. E. Vidmantas teigia, kad iki 1904 m. vieno laikraščio tiražas vidutiniškai siekdavęs 1000-1200, vėliau, jau po 1904 m.,  kai kurių periodinių leidinių tiražas šoktelėdavo net iki 5000 egzempliorių. Tuo tarpu hektografuoti leidiniai dažniausiai leisti 60-180  egzempliorių tiražu. Tad nedrąsiai galime sakyti, jog panašiu tiražu ėjo ir mūsų aukščiau apžvelgti LSDP leidinukai.

XX a. pr. LSDP ėmė leisti ilgiausiai ėjusį, reikšmingiausią savo laikraštį spaudos draudimo laikotarpiu – „Darbininkų balsą“. Laikraštis, kurio pirmasis numeris išėjo 1901 m. liepos mėn., leistas ir atgavus lietuvišką spaudą – iki pat 1906 m. balandžio mėn.

Pirmieji planai leisti „Lietuvos darbininką“ buvo apsvarstyti 1901 m. Vilniuje sušaukto LSDP suvažiavimo metu. Nutarta, jog laikraštis turėtų būti leidžiamas užsienyje ir iš ten slapta siunčiamas Lietuvon. Saugumo sumetimais laikraščio leidimo vieta buvo nurodyti du užsienio  šalių didmiesčiai – Paryžius ir Londonas, tačiau faktiškai „Darbininkų balsas“ buvo spausdinamas Mažojoje Lietuvoje, pagrindiniame lietuvių kalba leidžiamos raštijos leidybos centre: iš pradžių Tilžėje, Johano Šenkės ir Otto Mauderodės spaustuvėse, o nuo 1904 m. spausdino M. Jankaus spaustuvė Bitėnuose. Pasak spaudos tyrinėtojo Vyto Urbono, laikraštis iš pradžių leistas kas du mėnesius, vėliau, nuo 1905 m., tapo mėnesinis. Kiek „Darbininkų balso“ numerių iš viso pasirodė? Turimi duomenys, kad ir nežymiai, bet vis dėlto skiriasi. E. Vidmanto ir V. Urbono manymu, išėjo 36 leidinio numeriai. Tuo tarpu Žurnalistikos enciklopedija nurodo, kad išleista 40 numerių. Pačių pirmųjų partinių laikraščių tiražas vargiai siekdavęs kelis šimtus egzempliorių, o „Darbininkų balsas“ šiuo požiūriu buvo visiškai kitoks: jis eidavo 600, o kai kuriais metais pasiekdavo ir tuo laikotarpiu įspūdingą 3000 egzempliorių tiražą.

Istorinėje literatūroje daug diskutuota, kas gi iš tikro buvo pirmasis laikraščio redaktorius. Žurnalistikos enciklopedijoje teigiama, kad „Darbininkų balso“ pirmųjų trijų numerių redaktorius buvęs V. Sirutavičius, o techniniu redaktoriumi dirbęs J. Bagdonas. E. Vidmantas, kruopščiai išnagrinėjęs šiuo klausimu gausią literatūrą, laikosi nuomonės, jog būtent J. Bagdonui teko pirmieji laikraščio redagavimo rūpesčiai. Patikėti jam buvo ir visi su „Darbininkų balso“ spausdinimu susiję  reikalai. Jo pagalbininkė, Mažosios Lietuvos veikėja Morta Zauniūtė, nenuilstamai rėmusi socialdemokratinę spaudą ir jos darbuotojus, iš Lietuvos gautą medžiagą perduodavo J. Bagdonui, kuriam padėdavo rinkti ir perrašyti atsiųstus tekstus ruošiant laikraštį spaudai.

Leidinio redaktoriumi trumpai dirbo ir rašytojas Jonas Biliūnas, asmuo, daug prisidėjęs prie LSDP organizacijos Panevėžyje įsteigimo. Tačiau pablogėjus sveikatai, jau 1902  m. jis nuo politinės veiklos nusišalino, visą savo laiką skirdamas literatūriniam darbui.

Ilgus metus „Darbininkų balsą“ redagavo, daug energijos, sveikatos ir laiko jam atidavė kitas žymus visuomenės veikėjas – teisės istorijos tyrinėtojas, vertėjas, aktyvus socialdemokratinės spaudos darbuotojas Augustinas Janulaitis. 1900 m. prasidėjus plačiai anuomet nuskambėjusiai gydytojo Liudo Vaineikio bylai dėl nelegalios spaudos platinimo, A. Janulaitis, apkaltintas bendradarbiavimu, buvo suimtas, tačiau netrukus už užstatą paleistas. Vis dėlto siekdamas išvengti 1902 m. caro paskirtos bausmės – tremties į Sibirą, jis pabėgo į Mažąją Lietuvą. Apsigyvenęs Tilžėje A. Janulaitis nuo 1902 m. iki 1905 m. redagavo „Darbininkų balsą“. 1905 m. LSDP vadovybei nusprendus, jog redakcinis darbas laikraštyje turįs būti kolektyvinis, A. Janulaitis, nesutikęs su tokiu sprendimu, redaktoriaus pareigų atsisakė. Jam pasitraukus, paskutinius 1905 m. leidinio numerius redagavo A. Domaševičius. Pastarajam į pagalbą 1906 m. atėjo iš tremties sugrįžęs L. Vaineikis.

Tuometinėje XX a. pr. Lietuvos visuomenėje „Darbininkų balsas“ buvo nepaprastai populiarus  laikraštis, kuriame bendradarbiavo pačių įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai, pažangiausi to meto šviesuoliai. Be A.Janulaičio, savo redaktoriavimo metu parašiusio bene daugiausia straipsnių, laikraščiui taip pat rašė A. Domaševičius, S. Kairys, A. Moravskis, L.Vaineikis, V.Sirutavičius, V.Požėla. Aktyviai įsijungė gydytojas P. Avižonis, M.Biržiška, Škotijos lietuviai socialistai J.Merkevičius, V.Kisielius, rašytojai J. Baltrušaitis, J.Krikščiūnas-Jovaras, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, liberalių pažiūrų veikėjai J. Basanavičius, P.Paršaitis, varpininkai J.Grinius, J.Šaulys, J.Vanagaitis ir daugelis kitų.

Finansavimo šaltiniai

Partijos laikraščių leidimas reikalavo didelių materialinių lėšų, tad kyla klausimas, iš kokių piniginių resursų jie buvo išlaikomi. Iš kur gauta pajamų, reikalingų šiems pirmiesiems partiniams laikraščiams remti ir platinti?

„Darbininkų balso“ šešių numerių, išleistų 1903 m., išleidimas, redaktoriaus išlaikymas ir kiti leidybiniai reikalai atsiėjo 2113 Vokietijos markių. Vėlesnių – 1904 m. bei 1905 m. laikraščių  leidimas kainavo dar brangiau – atitinkamai  2040 ir 3040 markių. Žinoma, pirmiausia didelę dalį lėšų sudarė pajamos, gautos pardavus pačius leidinius.  A.Janulaičiui ėmus redaguoti „Darbininkų balsą“, netrukus buvo įsteigta partijos kasa, kurios darbuotojams buvo pavesta rinkti lėšas partijos reikalams finansuoti, tuo pačiu ir jos laikraščiams išlaikyti. Tad 1903 m. į šią kasą surinkus daugiau nei 3000 markių, trečdalį šių pajamų sudarė pinigai, gauti pardavus socialdemokratinę spaudą ir literatūrą. Kadangi LSDP laikraščiai pasiekdavo ir JAV, tai lėšų, realizavus leidinius, buvo gaunama ir iš šioje šalyje gyvenančių lietuvių skaitytojų.

Antras svarbus finansų šaltinis – aukos, kurias skirdavo ne tik partiečiai. Aukodavo ir įvairios draugijos. Pavyzdžiui, Dorpate (Tartu) draugijon susibūrę vietos lietuviai studentai dalį surinktų lėšų skirdavo „Darbininkų balsui“ išlaikyti. Šiam laikraščiui aukodavo ir Maskvoje veikusios lietuvių draugijos. Materialinę paramą teikdavo ir „Šviesos“ draugija. Partinius leidinius finansiškai rėmė Panevėžio darbininkai, tarp kurių „elesdiečiai“ (taip socialdemokratus vadino J. Vilčinskas) vykdė itin aktyvią agitacinę veiklą. Be abejo, rėmė ir kitų miestų darbininkai. Aukų atkeliaudavo ir iš užsienio šalių – Anglijos, Vokietijos, Šveicarijos, Škotijos.

Dar vienas lėšų gavimo būdas, kurį, tiesa, išnaudoti ypač raginta partijos suvažiavimuose ar konferencijose – tai už viešų renginių organizavimą surinktos pajamos. Todėl L.Vaineikis už 1899 m. vasarą Palangoje pastatytą viešą spektaklį „Amerika pirtyje“ surinktus pinigus paskyrė „Tilžės leidiniams“ remti. Tuo pačiu tikslu lietuviškus teatro spektaklius organizuodavo ir A. Janulaitis, Peterburge gyvenę lietuvių kilmės studentai, 1901 m. suorganizavę ten šventinį vakarą. Pinigų saviems laikraščiams leisti partija skirdavo iš surenkamo nario mokesčio.

Leidiniuose nagrinėtos problemos

LSDP, kaip „proletariškos partijos“, tikslas buvo nukreiptas į „iškovojimą politiškos valdžios proletariatui ir „išliuosavimą darbininkų luomos nuo kapitalizmo jungo“. Todėl akivaizdu, jog minėti partijos laikraščiai (iškalbingi jau patys jų pavadinimai) atstovavo darbininkų interesams. Leidinių puslapiuose nagrinėti klausimai, susiję su dirbančiųjų socialiniu ir ekonominiu gyvenimu. Kad „išliuosuotų“ darbininkus, socialdemokratai turėjo pradėti nuo visuomenę kamuojančių socialinių, ekonominių ir politinių problemų nušvietimo, viešinimo spaudoje, jų diagnozavimo, iškeliant į dienos šviesą darbininkų teises pažeidžiančius faktus ir visas tas socialines blogybes, kurias jie buvo priversti patirti. Tokie laikraščiai kaip „Lietuvos darbininkas“, „Lietuvos darbininkų gyvenimo aidas“, „Darbininkų balsas“ ir kiti partiniai leidiniai nuo pat pirmųjų puslapių atspindėjo darbininkų judėjimus miestuose ir kaimiškose vietovėse, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Kėdainių ir kitų miestų fabrikuose dirbančiųjų darbo sąlygas, nepakeliamą išnaudojimą. Straipsnių autoriai, tiesiogiai rinkdami medžiagą iš „karštųjų taškų“, laikraščių redakcijoms siųsdavo vertingą informaciją apie Šmidtų, Tilmansų, Finkelšteino, Frenkelio, Heimano, Sirevičiaus ir kitų fabrikantų dirbtuvėse bei įmonėse dirbančių darbininkų skaičių, darbo dienos trukmę, mokamą atlygį, higienines darbo sąlygas ir pan. Šią medžiagą spausdindami laikraščių darbuotojai nenuilstamai kritikavo susiklosčiusią padėtį ir kvietė darbininkus įvairiomis priemonėmis ginti savo interesus.

Siekdami pagerinti darbininkų materialines gyvenimo sąlygas, pritraukti daugiau šalininkų ir rėmėjų darbininkų sluoksniuose, patys socialdemokratai aktyviai organizavo ekonominius, socialinius streikus, demonstracijas, mitingus. Kad ir represuojami bei carinės valdžios slopinami, šie darbininkų kovos už savo teises proveržiai buvo nuolat nušviečiami anuometiniuose pirmuosiuose socialdemokratiniuose leidiniuose. Iš jų sužinome, kad vien 1897 m. buvo suorganizuota per 30 pavienių, 4 grupiniai ir tiek pat masinių streikų, kuriuose iš viso dalyvavo arti 3000 pačių įvairiausių pramonės šakų – pvz.: transporto, statybos – darbininkų. Į 1903 m. vykusius streikus jų įsitraukė dar daugiau – 7000. Ko streikuojant reikalauta? Laikraščiuose teigiama, kad streikuojantys darbininkai reikalavo sutrumpinti darbo dieną, padidinti darbo užmokestį, panaikinti praktiką dirbti švenčių dienomis, atsisakyti piniginių baudų skyrimo.

Plataus atgarsio Partijos leidiniuose susilaukdavo ir darbininkų demonstracijos, sąmoningai rengtos atmintinomis ir darbininkams svarbiomis dienomis. Tokiu būdu 1899 m. pirmą kartą suorganizavus Gegužės 1-osios demonstraciją, spaudoje ją nušvietė „Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo“. Iš keturių tais metais įvykusių demonstracijų, apie dvi iš jų rašyta laikraščiuose.

Be darbininkams aktualių problemų dėl susirinkimų, žodžio laisvės, plačiai gvildenti ir demokratijos bei tautiniai klausimai. Daug diskutuota ir dėl pačios LSDP veiklos strategijos – ar pastaroji turinti ginti tik Lietuvos darbininkų interesus, šitaip tapdama tautine darbininkijos siekių gynėja, ar vis dėlto atsisakyti tautinių aspiracijų ir pasukti internacionalistine visiems dirbantiesiems – nesvarbu, lenkų, rusų, lietuvių ar žydų – atstovaujančia politine jėga. Nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė.

LSDP laikraščiai buvo tapę tuo informacijos skleidimo kanalu, kuriuo pasinaudoję skaitytojai sužinodavo apie partijos rengiamus suvažiavimus ir konferencijas, jose priimtus nutarimus, aptartus einamuosius partinius reikalus. Apie 1899 m. gegužės mėn. įvykusį LSDP ketvirtąjį suvažiavimą užsiminė „Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo“, „Darbininkų balsas“. Tiesa, apie prieš metus surengtą trečiąjį partijos suvažiavimą (1898 m.) tuometinė spauda nepateikė beveik jokios informacijos. J. Vilčinsko nuomone, taip elgtasi konspiracijos tikslais, tikriausia siekiant, kad svarbi partinė informacija ar ateities planai netaptų žinomi valdžios atstovams. Kita vertus, vietoje partijos suvažiavimo 1903-iųjų sausį Vilniuje sušaukus LSDP konferenciją, joje priimtus nutarimus gana plačiai nušvietė „Darbininkų balsas“. Jame rašoma, jog suvažiavime diskutuota LSDP programos ir jos taktikos klausimais, kalbėta demonstracijų, agitacijos ir propagandos varymo kaime („sodžiuje“) temomis. Nutarta, jog „Konferencija laiko už Partijos priedermę praplatinti savo darbą ant sodžiaus“. Nuspręsta dar tais pačiais metais paminėti dešimties metų sukaktį, kai 1893 m. Vilniuje buvo įkurta pirmoji socialdemokratinė, būsimos LSDP, organizacija, vadovaujama A. Domaševičiaus. Berods, A. Janulaitis šia proga buvo parašęs nedidelę brošiūrėlę – išleisti knygutę buvo nuspręsta per suvažiavimą.

Partijos leidžiami laikraščiai nebuvo parapiniai, vien krašto problemomis ar partiniais reikalais gyvenę leidiniai. Jau nuo pat pradžių rodytos pastangos tapti to meto sąlygomis modernia, šiuolaikiška informacijos skleidimo priemone, imlia ir atvira kitose šalyse vykstantiems visuomeniniams procesams, su kuriais stengtasi supažindinti ir Lietuvos skaitytojus. Užsienio naujienoms skirtose rubrikose laikraščių darbuotojai pateikdavo žinių apie reikšmingesnius pasaulio įvykius, užsienio socialdemokratinių organizacijų veiklą, darbininkų padėtį. Daug dėmesio šioms naujienoms skyrė A. Janulaitis. Žinoma, jo pranešimai buvę angažuoti, „socialdemokratiniai“, ką ir matome iš jo straipsnių pavadinimų, publikuotų įvairiu metu „Darbininkų balse“, PVZ.: „Social-demokratiškas judėjimas Latvijoje“ (1901 m.), „Darbininkų judėjimas ir socializmas svetur.1 Finija.“ (1902 m.), „Tarptautiškas socialistų kongresas Olandijoj“ (1903 m.). Šių straipsnelių autorius neliko abejingas ir kitose šalyse  valdžios persekiojamų socialdemokratų likimui – „Iš Prūsų Lietuvos. Socialdemokratų persekiojimas“ (1903 m.).

Laikraščiuose spausdinti ir partijos propaguotoms vertybėms prijautusių ar jos veikloje dalyvavusių rašytojų – J.Biliūno, J.Krikščiūno-Jovaro, J.Janonio ir kitų autorių kūriniai. Galiausiai literatūros mylėtojų džiaugsmui leidiniuose pasirodydavo ir rusų bei kitų užsienio šalių autorių grožinės literatūros vertimų.

Nuo Partijos įkūrimo 1896 m. iki 1904 m., kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, ilgiau ar trumpiau, reguliariai ar su pertraukomis ėjo 5-6 LSDP leidžiami laikraščiai. Kad ir susidūrę su įvairiausio pobūdžio – finansiniais, kadriniais, techniniais sunkumais, ėję itin nepalankiomis spaudos draudimo sąlygomis, kada ne tik jos leidžiami laikraščiai, bet ir pati LSDP buvo nelegali, persekiojama politinė organizacija. Šie leidiniai tapo pirmosiomis Lietuvos socialdemokratų spaudos kregždėmis, gynusiomis darbininkų interesus, spausdintu žodžiu kovojusiomis už dirbančiųjų teises ir geresnį jų socialinį ir ekonominį gyvenimą. Apie pirmųjų partijos laikraščių populiarumą ir reikšmę visuomenėje liudija faktas, jog juose bendradarbiavo aktyviausi, žymiausi to meto veikėjai. Po 1904 m. LSDP spaudos istorijoje prasidėjo savotiškas jos „renesansas“ – kaip iš gausybės rago pasipylė legalūs pačioje Lietuvoje leidžiami laikraščiai: „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“, „Visuomenė“, „Kelias“ ir daugybė kitų. Bet partijos leidinių klestėjimo laikotarpis – jau kita tema.

Evaldas GARLIAUSKAS Istorikas Evaldas GARLIAUSKAS
LSDP Vilniaus skyriaus Karoliniškių poskyris

 

 

Literatūros sąrašas:

1. Kairys S. Tau, Lietuva. New York. 1964.
2. Merkys V. Draudžiamosios Lietuviškos spaudos kelias: 1864-1904. Informacinė knyga. Vilnius. 1994.
3. Urbonas V. Lietuvių laikraštis: nuo seniausių laikų iki mūsų dienų: mokomoji priemonė. Vilnius. 1997.
4. Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija: periodinė spauda. Klaipėda. 2001.
5. Vidmantas E. Lietuvos darbininkų periodinė spauda: 1895 -1917. Vilnius. 1979.
6. Vilčinskas J. Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės: istorinė apžvalga. London. 1985.
7. Žurnalistikos enciklopedija. Sudarytoja Burneikienė G. Vilnius. 1997.