I.__iaulien__.jpg

Šildymo perspektyvos neblogos, orai šyla, pavasaris ateina – Seime Vyriausybės valandoje ironizavo Ministras Pirmininkas į mano klausimą dėl šildymo kainų ir pastabą, kodėl  A.Kubilius, užuot sprendęs šią ir kitas finansiškai skaudžias žmonėms problemas, toliau, po pasiektų susitarimų Prezidentūroje, kaitina atmosferą dėl FNTT.

Betrūko, kad praneštų – daugiau žiemos nebus „ant Lietuvos“, arba oro atšilimas – įtempto Vyriausybės darbo rezultatas! Kažin, kodėl dar neseniai pats A.Kubilius stebėjosi  gauta už vasario mėn. didele sąskaita už šildymą, o jo partijos nariai organizavo mitingą prie Vilniaus savivaldybės?

Šmaikštus internautas netruko reaguoti į premjero išmintį ir paaiškino, kad nuo orų šilumos priklauso ne šildymo kaina, o sąskaitos už šildymą dydis. Čia kaip saldainių kaina Maximoj – nesvarbu kiek pirksi, pusę ar visą kilogramą, kaina ta pati. Dėl Vyriausybės arogancijos ir politikos „neprileisim Ivano prie vamzdžio“ (Vokietija ir kitos ES šalys prileidžia ir turi iš to naudos) nuo 2005 m. dujų kainos metinis vidurkis Lietuvai  išaugo beveik 5 kartus (nuo 439 Lt/ne iki 1914Lt/ne). Lietuva kiekvieną dieną už dujas moka 2 mln. Lt daugiau nei Latvija. Mažiau moka ir Estija.

Klaipėdiečių vasario mėn. sąskaitos buvo 60 proc. didesnės nei šių metų sausį. Pagrindinė sąskaitų padidėjimo priežastis – rekordiniai šalčiai (šis vasaris buvo šalčiausias per pastaruosius 23 metus) ir rekordinė dujų kaina. Oficialiai vasario mėn. taupiausiu Klaipėdoje pripažinto renovuoto Kauno g. 19 namo 60 m ploto buto šildymas atsiėjo 140 Lt, kai kituose uostamiesčio senos statybos namuose to paties ploto buto  šildymas kainavo net iki 909,71 Lt, nors Klaipėdoje šilumos kaina yra žemesnė nei respublikos vidurkis, o tarp šilumos gamybos įmonių AB „Klaipėdos energija“ yra 21 pozicijoje iš 42 gamintojų.

Kompleksinė šilumos ūkio pertvarkymo programa

Lietuvos socialdemokratai, matydami, kad ši Vyriausybė nieko doro šiuo klausimu per valdymo metus nenuveikė ir nenuveiks, o Lietuva Afrika netaps, ėmėsi, pasitelkę specialistus, kurti šilumos ūkio pertvarkos programą ateičiai ir jos metmenis partijos pirmininkas A.Butkevičius pristatė kovo 29 d. per Opozicijos valandą Seime.

Analizuojant savivaldybių duomenis akivaizdu, kad šilumos tarifų skirtumus nulemia naudojama energijos rūšis (dujos ar biokuras), kurios kaina sudaro didžiausią dalį galutinio tarifo. Tarifui įtakos turi šilumos tiekėjo dydis, kiek turi vartotojų (masto ekonomija), amortizacinės išlaidos, taip pat jo prisiimti finansiniai įsipareigojimai, kuriuos galima proporcingai pasidalinti su vartotojais  arba perkelti ant vartotojų pečių, kaip yra dabar dažnoje savivaldybėje. Šilumos atpiginimo problema sudėtinga ir daugiaplanė, nes, atėmus iš šilumos tiekėjo šilumos reguliuotojo funkciją, esminio pokyčio  sąskaitose neįvyko. Akivaizdu, jog reikia sprendimų visumos. Sumažinti šildymo sąskaitas gali efektyvus šilumos ūkio sutvarkymas, taupus vartojimas, atsakingas sistemų eksploatavimas. Tam reikia valstybės dėmesio, organizacinių, techninių ir finansinių priemonių. Pirma, būtina ilgalaikė šilumos ūkio, kad jis būtų ekonomiškas ir efektyvus, pertvarkymo programa, kurios valstybė šiandien dar vis neturi. Antra, reikia skatinti ir plėsti namų renovaciją, nes ji garantuoja šilumos taupymą, užtikrinti šilumos apskaitą šildymui, cirkuliacijai, karšto vandens ruošimui.

Lietuvoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemose yra šilumos generavimo įrenginių perteklius. Esama galia šiandien beveik 3 kartus viršija vartojimo poreikį, labai brangi infrastruktūra – vandens ir kanalizavimo vamzdynai, dujų ir elektros tiekimo galingi įvadai bei komunikacijos. Už tai, kartu su rekordine dujų kaina, mes ir mokame. Ši infrastruktūra turi būti maksimaliai panaudojama, o ne dubliuojama, kuriama nauja, nes visa tai atsilieps vartotojams. Užuot esamą centralizuotos šilumos sistemų infrastruktūrą pigiausiu būdu pritaikius biokuro naudojimui, skatinama statyti naujus „katilus“ ir manoma, kad toks dubliavimas atpigins šilumą. Šiandien šilumos gamintojai siekia pasinaudoti ES dotacijomis ir investuoti į šilumos gamybos verslą dėl didesnio ir ilgalaikio pelno, o reikia galvoti apie bendrą interesą ir kiek tai kainuos vartotojui. Neadekvatūs politiniai ir administraciniai sprendimai tik didina šilumos tiekimo verslo riziką. Trūksta koordinacijos tarp valstybės ir savivaldybių, vis dar nėra visaapimančio plano, kaip racionalizuoti lėšas ir iniciatyvas, kuriant didžiausią naudą ūkiui ir vartotojui. Todėl socialdemokratai dirba su šios srities specialistais, kad valstybė suformuotų aiškią energetinio efektyvumo programą, kuri apimtų energijos vartojimą (gyventojai, visuomeniniai ir gamybiniai pastatai), energijos gamybą ir tiekimą, alternatyvių energijos šaltinių naudojimą, numatant ilgalaikes ir trumpalaikes įgyvendinimo priemones, reikalingas lėšas ir jų šaltinius. Pagal šią programą  savivaldybės turi rengti savas energetinio efektyvumo programas, planuoti racionalius veiksmus, užtikrinančius  valstybės ir ES lėšų panaudojimo efektyvumą ir gyventojų gerovę.

Kodėl nejuda renovacija?

Namų renovacija, sužlugdyta dabartinės valdžios, labai svarbi, nes didžiausia pagamintos šilumos dalis suvartojama namų ūkio sektoriuje, o tokio taupymo potencialo neturi nei naftos ar elektros vartojimas. Namų renovacijos programos vykdymas padės atsigauti Lietuvos ekonomikai.  Šiandien pusę mūsų bedarbių sudaro iki krizės statybų sektoriuje užimti žmonės. Pagal Seimo patvirtintą Vyriausybės programą nuo 2008 m. turėjo būti renovuota kasmet po 2500 daugiabučių namų. Per šios vyriausybės veiklos metus renovuota tik 2 namai, o valstybei, dėl prastos pastatų būklės, kompensacijos  gyventojams  ir PVM (9 proc. PVM lengvata centralizuotai tiekiamai šilumai) kainavo daugiau nei 0,5 mlrd.Lt. Jei būtų  imtasi namų renovacijos, būtume ne tik pasistūmėję šioje srityje, bet ir pajutę visos ekonomikos pagyvėjimą, nes būtų užimti statybininkai, įjungtos kitos ūkio šakos, sumažėjęs nedarbas, pakilęs vartojimas. Štai kodėl socialdemokratai akcentuoja masinę namų renovaciją, nes čia slypi mūsų ūkio atgaivinimo galimybės, efektyvus energetinių išteklių taupymas ir akivaizdi nauda kiekvienam gyventojui, nes jis gyventų mokėdamas mažiau už šildymą, sutvarkytoje aplinkoje, o jo gyvenimo kokybė būtų aukštesnė.  Mes galvojame apie palankesnius žmogui renovacijos modelius ir kuriame tokią sistemą, kad žmonėms nereikėtų prisiimti kreditinių įsipareigojimų.

Šios programos reikia mums visiems, kad ateityje šildymo sąskaita nebūtų didesnė už algą.

Irena Šiaulienė

Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūnė