Irma Gudžiūnaitė, Kairiosios politinės minties "Smegenų centras“ Lyčių lygybės klausimai vieniems gali pasirodyti esminiai (laisvės vardan būtina išsivaduoti iš socialinių lyčių stereotipų), kitiems – absurdiški (juk lyčių lygybė jau ir taip yra „???”), tretiems – gąsdinantys (moterys rengia revoliuciją!?), tačiau abejingų paprastai nepalieka. Vis gi, aišku viena – socialdemokratinio jaunimo sąjungoje feministinės idėjos po truputį stiprina savo šaknis ir tampa vis garsiau aptarinėjamos.

Viena pirmųjų diskusijų nuaidėjo gegužės pirmąją savaitę – vyko kairiosios politinės minties neformalaus instituto „Smegenų centras“ susitikimas, kurio metu buvo analizuota feminizmo svarba, vaidmuo ir perspektyvos Lietuvoje bei socialdemokratinio jaunimo sąjungoje. „Smegenų centre“ pranešimą pristatė ir diskusijon lyčių vaidmenų klausimus kėlė Irma Gudžiūnaitė, o į svečius pakviesti Feministinio Fronto atstovai Justinas ir Roberta pasidalino spalvinga savo patirtimi.

Be didesnių ginčų kairiojo instituto dalyviai sutarė, kad egzistuoja dviejų tipų lytys – biologinė ir socialinė. Biologinė lytis yra ta, kurią įgyjame dar formuodamiesi motinos įsčiose. Socialinė – ta, kurią visuomenė mums primeta mus surūšiuodama: moterims pridera tvarkyti kambarius ir prižiūrėti vaikus, vyrams – šeimoje būti tuo, kuris uždirba pinigus ir niekada neverkti. („Moters vieta virtuvėje, vyro – darbe.“ – nebyliai sakoma.)

Tačiau šioje vietoje įsiterpia feminizmas: „Socialinė lytis tėra tik fikcija. Todėl feminizmas reiškia išsivadavimą iš visuomenės sukurtų konstruktų.“ Tačiau išsivaduoti nėra taip parasta, kaip gali pasirodyti. Moters ir vyro vaidmenų suvokimas formavosi ilgus šimtmečius ar net tūkstantmečius.

Dar 400 m. pr. m. e. Aristotelis aukštino vyriškąjį protą ir kūną menkindamas moteriškąjį: „Patelė yra patelė, nes ji stokoja tam tikrų savybių.“ Ilgus amžius moterys neturėjo beveik jokių teisių, kurios priklausė vyrams (moters turtas ir net atlygis už darbą nuosavybės teise priklausė vyrui, neištekėjusios moters išprievartavimas nebuvo laikomas nusikaltimu, o 1776 m. Amerikos Nepriklausomybės deklaracija garantavo žmogaus teises vyrams, bet ne moterims).

Moterį tik kaip vyro poreikius tenkinančią vaikų gimdytoją traktuojantis suvokimas klestėjo iki pat XIX a. pradžios, kol nekilo pirmoji feminizmo banga, reikalavusi šviesti mergaites ir moteris (iki XVIII-XIX a. mokslas buvo prieinamas tik berniukams). Taip pat buvo pradėta reikalauti ir rinkimų teisės. Pirmoji valstybė Europoje, suteikusi šią teisę savo pilietėms buvo Suomija (1906 m.). Lietuvoje rinkimų teisė moterims buvo suteikta 1918 m., o Šveicarijoje, kad ir kaip bebūtų keista, – tik 1971 m.

II-ojo pasaulinio karo metu, vyrams išėjus kariauti, moterys įrodė galinčios dirbti fabrikuose ir gamyklose, kur prieš karą daugiausiai dirbo tik jų vyrai. Tačiau karui pasibaigus namo grįžusi vyrija išsigando stiprėjančių moterų ir pradėjo jas stumti atgal į „namų šeimininkių“ rėmus. („Moters-namų šeimininkės“ įvaizdžio stiprinimui didelę įtaką turėjo socialinės reklamos, filmai, valdininkų pasisakymai.)

Tuomet kilo antroji feminizmo banga – moteris, pajutusi darbo „už virtuvės ir namų“ ribų malonumą, siekė įsitvirtinti darbo rinkoje ir tuo pačiu reikalavo visų žmogaus ir piliečio teisių, kurios buvo suteiktos vyrams. Kelti ir kontracepcijos bei abortų legalizavimo klausimai, o vienu iš svarbiausių reikalavimų buvo vienodas atlygis už panašų darbą nepriklausomai nuo lyties, nes moterų darbas buvo laikomas pigiau apmokamu. Taigi antrosios feminizmo bangos metu siekta moterų teises suvienodinti su vyrų teisėmis ir įtvirtinti jas įstatymais.

Trečioji feminizmo banga, prasidėjusi XX a. pabaigoje ir trunkanti iki šiol, yra gerokai labiau nevienalytė nei prieš tai buvusios bangos ir į kelias grupes suskaldė pačius feminizmo šalininkus. Dėl šios priežasties neturime bendro feminizmo apibrėžimo. Vieni feminizmu vadina judėjimą už lygias vyrų ir moterų teises, kiti – moterų judėjimą, aukštinantį moterų teises, treti – feminizmą tapatina su lesbiečių ir kitų seksualinės orientacijos mažumų judėjimais. Maskulizmo atstovai (patriarchato šalininkai) kritikuoja, jog feminizmas šiandien dieną nebeturi prasmės, nes vyrų ir moterų lygybė jau yra pasiekta.

Vargu, ar teisinga būtų sutikti su paskutiniuoju teiginiu, nes šiandien dieną, nors moteris ir turi įstatymais įtvirtintas teises į mokslą, į nuosavybę, į darbą, į teisingą atlyginimą už darbą, į kontracepciją (ir visas kitas teises, kurios garantuojamos ir vyrams), visgi egzistuoja aiškios visuomenės suformuotos socialinių lyčių vaidmenų normos. Mergaitės jau nuo pat žaidimų lėlėmis pradžios programuojamos rūpintis vaikais, tvarkyti namus ir dažytis lūpas prieš veidrodį. Tuo tarpu berniukams į rankas įduodama mašinytė ir jie skatinami ne vaikų priežiūros ir auginimo mokytis, tačiau domėtis technika, technologijomis ir išradimais.

Kad ir kaip toli pažengusi žmonija, vis prisimenamas populiarus sakinys: „Moters vieta virtuvėje, vyro – darbe“. Tuo labiau, tam tikri socialiniai-ekonominiai rodikliai (net ir įstatymiškai deklaruojant negalėjimą diskriminuoti pagal lytį) skiria jauną moterį ir jauną vyrą – juk abiem siekiant įsidarbinti, darbdavys paprastai pasirinks jauną vyrą, nes po kelių metų jis neišeis gimdyti ir du metus auginti vaiko.

Tačiau, kaip rodo kitų šalių praktika, jeigu vyrai eitų auginti vaikų kad ir perpus dalindamiesi vaiko auginimo atostogų laiką su mamomis, darbdavių diskriminacija moterų atžvilgiu sumažėtų arba išnyktų – darbdavys manytų, kad egzistuoja vienoda tikimybė, jog tiek vyras, tiek moteris gali išeiti metams ar dviems auginti vaikelio. Bet kol situaciją į vaikų priežiūrą ir auginimą nepasikeis, socialiniai vaidmenys moteriai ir toliau trukdys įsiveržti į vadovaujančius postus, uždirbti vienodai daug kiek ir vyrai ar vienodai aktyviai dalyvauti valstybės politiniame gyvenime.

Toli žvalgytis nereikia, užtenka atsigręžti į Lietuvos Respublikos Seimą – šiai kadencijai išsirinkome 26 moteris ir 115 vyrų. Penkioliktoje Lietuvos Respublikos Vyriausybėje turime 15 ministrų ir tik dvi iš jų yra moterys. Kyla klausimas – kodėl moterys nebalsuoja už moteris? Juk valstybėje gyventojų moterų priskaičiuojama daugiau negu vyrų. Vyrai nustumia moteris nuo valdžios postų ir neįsileidžia į savo būrelius? O gal moterys vis dar nedrįsta pasitikėti savimi ir išlysti iš vyrų šešėlio?

Vienaip ar kitaip, neigdami lyčių nelygybės reiškinį, problemos niekaip neišspręsime. Todėl sektinu pavyzdžiu laikytinas Lietuvos socialdemokratų partijos sprendimas įtvirtinti kvotų lytims sistemą. Galbūt apie tai reikėtų pasvarstyti ir jauniesiems socialdemokratams? Tuo labiau, kad sąjunga nėra turėjusi moters pirmininkės, o valdybą šiuo metu sudaro penki vyrai iš šešių valdybos narių.
Taigi galbūt technologijų, idėjų ir naujovių amžius yra pats laikas sugriauti akmens amžiaus laikų socialinių lyčių vaidmenis? Juk, kaip jau minėta, socialinė lytis tėra fikcija ir galima iš jos išsivaduoti. O tada lygios vyrų ir moterų teisės galėtų būti ne tik įstatymais deklaruojamos, tačiau ir realiai pasireiškiančios kiekvienoje gyvenimo srityje.

Tuomet vyrai ir moterys jaustųsi vienodai stiprūs, stovėdami už įmonių ir didelių korporacijų vairo, o ir uždirbtų vienodai daug. Tada gal vyrai nebemanytų esantys pranašesni (o gal ir dabar nemano?) ir sumažėtų smurto šeimoje rodikliai. Tuomet, gimus vaikeliui, pusę vaiko auginimo atostogų išnaudotų mama, o kitą pusę atostogų laiko naujagimį augintų tėtis ir abu jaustųsi patogiai.

Pokyčiai ateina palengva ir atsineša feministinių idėjų puokštę, skirtą visiems – tiek vyrams, tiek moterims. Laikas ant diskusijų stalo statyti vazą, merkti į ją gėlę po gėlės ir taip suformuoti feministinę srovę, kuria rūpintųsi jaunieji socialdemokratai. Tik įdomu, salę, kurioje vyks diskusijos, tvarkys ir šluos valytoja ar valytojas? (Iki šiol buvome pratę prie valytojų-moterų).

Irma GUDŽIŪNAITĖ
Kairiosios politinės minties “Smegenų centras“